Metallica: įveikę prarają

„Paslaptingas krepšys“

Antrarūšių trilerių specialistas, režisierius Nimrodas Antalis, žinomas iš 2007 m. pasirodžiusio brutalaus „Mirties motelio“, kupino veiksmo ir A klasės aktorių „Šarvuočio“ ir 2010 m. kruvinų „Grobuonių“ pristato savo pirmą eksperimentą vaidybinio koncerto žanre.

Režisierius kaip niekad iš arti pristato legendinės grupės Metallica koncertą, kurio metu vyksta protu nesuvokiami dalykai miesto centre, privedantys prie visiškos destrukcijos.

Apie ką mes čia…

Vienas Metallicos gerbėjų, pasiuntinukas, atėjęs į savo gyvenimo koncertą gauna naują užduotį. Jam reikia nuvažiuoti iki miesto centro, rasti sunkvežimį ir atvežti jo turinį, kuris taip reikalingas grupei. Tačiau atvykęs į vietą jis suvokia, jog mieste dedasi keisti dalykai…

Kūrinio vidus

Pasižiūrėjus į paskutinių metų filmus/koncertus darosi tiesiog graudu, nes visokios nieko vertos ir tik pradedančios savo karjerą grupės ir pop dainininkėliai lenda į didžiuosius ekranus su antrarūšiais projektais, kuriuose daugiau kalbų nei veiksmo. Turėjome jau nelabai kokį supažinimą su Jonas Brother, Justinu Bieberiu, Katy Perry ir One Direction, todėl dideli lūkesčiai buvo dedami būtent į Metallicos filmą. Jis, ponios ir ponai, tampa ne tik geriausiu pasirodymu šiame žanre per daugelį metų, bet dar ir turi gilią potekstę.

Veiksmas sudėliotas taip įmantriai, kad žiūrovas atsiduria lyg tikrame koncerte, o tuo pat metu, intarpuose, matome dar ir vaikinuko likimą, kuriam tenka susidurti su baisiausiai pavojais tykančiais jo miesto centre. Būtent vaikinas ir tampa esminiu juostos varikliu. Daugelis galėtų pasakyti, jog tai melas, jog jie matė tik galingą Metallicos šou, bet būnant atidesniam galima įžvelgti labai stiprią metaforą, susijusią su grupės pasirodymu. Jaunuolis vaizduoja gerbėjų vidų, ir tuo pačiu vaizdingai pamatome, kas dedasi jų pasąmonėje, kai groja legendinė grupė, o siunta, kurią turi pristatyti į koncertų salę pasiuntinukas, tai jau kiekvienas žiūrovas turi susiprasti pats, kas jos viduje. Giliau mąstantys žmonės susivoks.

Pats grupės pateikimas filme irgi galingas. Lyg kokie griausmingi Skandinavų Dievai nusileistų į žemė ir darytų tvarką koncerto metu, todėl akys bėgioja į visas puses. Tiek Jamesas Hetfieldas, tiek Larsas Ulrichas visu gražumu atrodo nepriekaištingai. Sklindanti energija iš jų pusės sugeba priversti taškytis kino salėje klausant jų žvėriško patrauklumo dainų. Kiekvienas kadras ir scena pateikiama taip meistriškai, kad pasijaučiama it tikrame koncerte. Nei vienas tokio žanro filmas nesugebėjo padaryti to, ką sukūrė Metallica. Filmas vertas apsilankymo kino salėje, net jei ir nesi grupės gerbėju, todėl praleisti tokį šou kine būtų tikra nuodėmė.

Techninė juostos pusė

Šiais metais pasirodė labai nemažai gerų filmų su puikiais operatoriaus darbais, tačiau šis yra vienas iš dviejų geriausių, kuriam galima duoti nominacija Oskarui. Žinoma, su „Gravitacija“ konkuruoti beprasmiška, tačiau tai, ką padarė Gyulas Padosas, verta didžiulės pagarbos. Kiekviena scena taip gerai priartina mus prie grupės, jog, kaip minėta, pasijaučiame tikrame pragare, kuriame groja Metallica. Vaizdingiau ir būti negali, nes tokio kruopštumo darbo reikia dar paieškoti, na, o kalbant apie koncertus – tai geriausias matytas kameros darbas šiame žanre, kurio perspjauti beveik neįmanoma.

Garso montažas dar vienas didžiulis filmo pliusas. Per visa kūną einanti galingo grojimo sukelta banga užburia taip stipriai, jog pasijaučiame lyg būtume kokioje „Matricoje“ ir tuo pačiu kojos, rankos ir visas kūnas pradeda judėti. Nuostabus jausmas, kurį galima pajausti tik gyvai klausant Metallicos.

Pirotechnikai pasidarbavo iš peties, o specialiųjų efektų profesionalai irgi įneša savo didžiulį indėlį į vizualinę juostos pusę, kurią vainikuoja be priekaištų atliktas montažas. Po tokio šou akys pradeda skaudėti, bet kartu ir džiaugtis, jog kūrėjai labai atsakingai pasidarbavo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Juostoje pasirodo vos vienas profesionalus aktorius, todėl visas dėmesys turi būti sutelktas į jį. Dane‘as DeHaanas, kurio karjera pradėjo kilti po fantastinio hito „Vaizdo dienoraštis“, su kiekviena nauja juosta pateikia save vis iš kitos ir įdomesnės perspektyvos. Be jokių kalbų, vien tik emocijomis perteiktas personažas tampa vienu iš filmo esminių variklių. Žiūrint koncertą prisimeni jį ir dar labiau norisi žinoti, koks likimas jo laukia toliau. Puikiai sužaistas ėjimas, kur ne tik dominavo grupės nariai, bet dar ir pagrindinis personažas nebuvo nustumtas į šalį.

Verdiktas

„Metallica: įveikę prarają“ – tai unikalus koncertinio žanro reiškinys, kuris įvyksta kartą gyvenime, o dėka nuostabaus pirotechnikos šou, stulbinančių dekoracijų, tobulo operatoriaus darbo, stipraus garso montažo, galingų dainų ir nepriekaištingos metaforos filmas tampa vienu ryškiausių metų pasirodymu kine.