1964 m. pasirodęs filmas „Merė Popins“ (angl. „Mary Poppins“) yra vienas iš geriausių visų laikų kino studijos „Walt Disney“ kūrinių, tikras jos deimantas. Tai laikui nepavaldi klasika, susišlavusi 13 „Oskarų“ nominacijų, uždirbusi, tam laikui, milžinišką 102 mln. JAV dolerių sumą. Tačiau ne visiems patiko filmas apie stebuklingąją auklę ir Benksų vaikus. Knygų apie Merę Popins autorei Pamelai Lyndon Travers nepatiko ką kino kūrėjai padarė su jos sukurta istorija, ne kartą vėliau nesutiko leisti kurti filmo tęsinio, o savo testamente ir paskutinėje valioje uždraudė savo knygų adaptacijas bet kokioje medijoje. Tačiau, panašu, nors „Walt Disney“ yra sukūrę daugybę mielų filmų visai šeimai, kartais elgiasi ne visai meiliai. Susitarę (žinoma, ne be didelių pinigų pagalbos) su dabartiniais teisių į Merę Popins istorijas savininkais, kino studija mums pristato savo legendinės juostos tęsinį, kuris po 55 metų pertraukos mus vėl pakvies į Londoną pas Benksų šeimą.
Trumpai apie siužetą
Pirmojoje dalyje matyti Benksų vaikai Maiklas (akt. Benas Whishaw) ir Džeinė (akt. Emily Mortimer) jau užaugo, o Maiklas su trimis vaikais ir namų šeimininke Ellen (akt. Julie Walters) gyvena Vyšnių gatvelėje. Maiklui, po žmonos mirties, reikia vienam auginti vaikus, o negandos po vieną nevaikšto, nes šeimai gresia namų praradimas. Stebuklingoji auklė Merė Popins (akt. Emily Blunt) sugrįžta pagelbėti Benksų šeimai. Kartu su nuotaikinguoju lempininku Džeku (akt. Lin-Manuel Miranda), Merė Popins padeda šeimai atrasti džiaugsmą ir gyvenimo stebuklus.
Porcija nostalgijos
Filmo pradžia iškart mus nuteikia, kokio filmo mes turėtume tikėtis: nuoširdžios ir mielos istorijos. Tokios, kokia žiūrovams buvo pristatyta prieš 55 metus.
Iš vienos pusės į tai galima žiūrėti kaip į teigiamą dalyką. Režisieriui Robui Marshallui ir komandai pavyko atkurti senųjų „Disney“ filmų dvasią, pasakojimo nuotaiką. Net aktorių vaidybos maniera atrodė kaip atkeliavusi iš tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt kažkelintųjų, o ne iš šių dienų filmų. Nuoširdumas ir paprastumas. Šie epitetai geriausiai apibūdina kokį kūrinį mes gauname.
Žaidimas sentimentais ir nostalgija gali būti labai rizikingas. Vienas paslydimas į šoną, ir filmas iš mielo jausmingo prisiminimo gali virsti naftalininiu nesusipratimu. Šios juostos kūrėjams to pavyko išvengti. Žaidimas prisiminimais ir žiūrovų jausmais buvo pamatuotas.
Tačiau prie to, koks filmas yra „Merė Popins grįžta“, reikia priprasti. Galbūt ne visiems, tačiau jaunesnioji publikos dalis pradžioje gali jaustis keistai. Kalbu apie tą veikėjų bendravimo manierą, kuri vyravo praėjusio amžiaus vidurio filmuose, tarp jų ir pirmojoje „Merės Popins“ dalyje. Sunku iki galo įvardinti, kas tai yra. Arčiausiai, kaip būtų galima tai apibūdinti, yra švelnus teatrališkumas. Tai po truputį nyko ir šiandieniniame kine to nebematome. Tad iš pradžių, žiūrint šį filmą, jautiesi nusikėlęs keletu dešimtmečių į praeitį. Ir gerąja, ir blogąja prasme. Tačiau vėliau prie tos manieros galima priprasti.
Vis tik, šiokio tokio nuoseklumo, kuriant senovinį filmą šiais laikais, trūko. Filmas yra kaip apgaulė, kaip iliuzija. Tai taikoma visiems kino kūriniams. „Merė Popins grįžta“ buvo lyg tas nostalgijos ir sentimentų prisotintas sapnas, kuris tave nukelia į praeitį. Tačiau staiga šokėjai pradeda parkūrinti ir išdarinėti įvairius triukus su dviračiais. Tada iliuzija truputį griūna. Norėjosi kūrėjams, visgi, pridėti kažką šiuolaikiško ir pridėjo. O galėjo apsieiti ir be to. Tuomet iliuzija būtų išsilaikiusi viso filmo metu.
Grįžtant prie nostalgijos, šis filmas labai panašus į pirmąją dalį. Ir čia tikrai galime suprasti kūrėjus. Žmonės yra konservatyvūs, jiems patinka tai kas sena ir laiko patikrinta. Prisiminkime „Žvaigždžių karus“ ir požiūrį į priešistorės trilogiją ir naujuosius tęsinius. Daugiausiai meilės pelnė „Galia nubunda“, kuri yra tik originaliosios trilogijos kopijavimas. Tačiau tai veikia. Gal ir nėra originalumo viršūnė, bet reikiamos meilės ir pinigų tai susilaukė. Tą patį variantą turime ir čia. Realiai, ta pati senoji „Merė Popins“, tik su geresniais specialiaisiais efektais. Ir net sunku dėl to pykti. Kokybiškas kopijavimas, visgi, yra kokybiškas. O kokybiška pramoga kine visada pradžiugina.
Superekstramotografoultrasiautulinga istorija
Pats filmo siužetas nėra nieko išskirtini ar ypatingas. Ne tik nuotaika, bet ir kai kuriomis siužetinėmis detalėmis šis filmas primena (arba kopijuoja) savo pirmtaką. Tačiau tame nieko blogo nėra. Būtent tokio „Merės Popins“ filmo mes norėjome, būtent tokį ir gavome.
Šioje juostoje susijungia viskas, ką „Disney“ mums gali pasiūlyti geriausio. Tai lengvai vystoma istorija, šlakelis intrigos, persipinantis animacinis ir realus pasaulis, dainos, šokiai ir gėrio triumfas. Kiekviena iš šių sudedamųjų dalių yra išdirbtos iki tobulybės, tad priekaištus sakyti yra sunku.
Ši magiškojo realizmo istorija yra ne tik gera pramoga. Tai ir pamokantis filmas (o jūs tikėjotės iš „Disney“ kažko kito?). Į filmo istoriją labai natūraliai įpintos žinutės apie šeimos ir artimųjų svarbą bei gyvenimą po to, kai jų netenki, ypatingą vietą, kurią žmogaus gyvenime turėtų užimti vaizduotės galia. Tai labai organiškai išplaukia iš besivystančio siužeto, tad didaktinis tonas visiškai nesijaučia.
Filmas tikrai yra tikrai skirtas visai šeimai. Vaikai gaus stebuklingą dozę nuotykių ir pasakišką istoriją. Suaugusieji gaus jaukią istoriją ir pliūpsnį pagal miuziklų kanonus sukurtų dainų. Tad vieninteliai žmonės, kuriems nerekomenduočiau šio filmo, būtų tie, kurie nekenčia miuziklų. Tokiu atveju, jums šis filmas bus tikras pragaras.
Džiaugsmas akims ir ausims
Vėlgi, čia „Disney“, tai ar galima buvo tikėtis kažko kito, jei ne puikių techninių ir vizualių sprendimų? Kokybė, kokybė, kokybė ir dar kartą kokybė. Sunku net kažką detalizuoti. Geras operatoriaus darbas ir dekoracijos jus nukels į praėjusio amžiaus tarpukario Londoną. Animacinis epizodas primins senąją, kompiuterių dar nepaliestą animaciją. Visi komponentai filme integralūs, o puikus to pavyzdys, besikeičianti filmo spalvinė gama, tiesiogiai susijusi su siužetu ar tuo metu kūrinyje vyraujančia nuotaika.
Muzika ir dainos, kaip jau minėjau anksčiau, yra klasikiniai tokių filmų ir tokio žanro kūriniai. Ir čia mes susiduriame ir su dideliu privalumu, ir su dideliu trūkumu. Viena vertus, tai kokybiškos miuziklų dainos. Tačiau tuo pat metu, tai eilinės miuziklų dainos. Naujausios dalies muzikinės dainos nusileidžia pirmojoje „Merės Popins“ dalyje skambėjusiems kūriniams. Šiame kūrinyje trūksta įsimintinų dainų. Nors viskas tvarkingai, gražiai ir kokybiškai, bet trūko to, ką būtų galima prisiminti ilgą laiką. Nematau nė vienos dainos iš šio filmo, kuri galėtų tapti klasikine ar skambėtų ilgą laiką po filmo žiūrovų galvose.
Auklė, lempininkas ir kiti Londono gyventojai
E. Blunt sutiko atlikti sudėtingą darbą. Julie Andrews pirmajame filme Merės Popins vaidmenį atliko puikiai, tad jos palikti batai, kuriuos nusprendė apsiauti E. Blunt, tikrai nemaži. Ir, vis tik, tie batai buvo jos dydžio. E. Blunt yra pagrindinė filmo varomoji jėga. Jos vaidinama stebuklingoji auklė žaisminga ir charizmatiška, nė kiek nenusileidžianti savo pirmtakei. Po šio pasirodymo galima būtų tikėtis ir „Oskaro“ nominacijos, ypač, kai pranašingieji „Auksiniai gaubliai“ suteikė dėmesio E. Blunt vaidybai.
Lin-Manuel Miranda taip pat pademonstravo įvairiapusius savo talentus bei buvo puikus Merės Popins pagalbininkas. Muzikantas nėra dažnas svečias didžiajame ekrane, tačiau šis jo pasirodymas puikus, tad jei tik pats to norės, L.M. Miranda dažniau užsuks į kino pasaulį.
Pagyrų nusipelno ir Benksų vaikus įkūniję mažieji aktoriai. Vaikų aktorių pasirodymai dažnai yra labai problematiškas klausimas. Net ir milžiniškoje Holivudo kino rinkoje vaikų pasirodymai filmuose retai kada būna geri ir stiprūs. Šiame filme jaunieji profesionalai atliko savo darbą neblogai. Neblogai tiek, kad neskaudėjo žiūrėti į jų vaidybą.
Colino Firtho įkūnytas antagonistas buvo standartinis tokio tipo filmų piktadarys. Aktorius savo darbą atliko gerai, tačiau pačiam veikėjui tikrai pritrūko spalvų. O jų tikrai netrūko trumpam Meryl Streep pasirodymui. Ji tik dar kartą patvirtino, kodėl yra absoliuti šių dienų kino vertybė, kurią reikia tik mylėti ir džiaugtis ja. Trumpą šlovės akimirką gauna ir vienas iš pirmojo filmo pagrindinių aktorių Dickas Van Dyke’as.
…ir pabaigai
„Merė Popins grįžta“ yra spalvinga ir šilta juosta visai šeimai. Tai puikiai praleistas laikas kino teatro salėje, pripildytas nostalgijos ir jausmingumo. „Disney“ dar kartą pademonstruoja savo raumenis sukurdama vieną iš geriausių šių metų pramoginio kino kūrinių. Emily Blunt ir L. M. Mirandos į priekį vedamas filmas turėtų sulaukti meilės ir iš mažųjų žiūrovų, ir iš jų tėvelių tarpo. Tai tęsinys, vertas pirmojo „Merės Popins“ filmo.