Jei net nenuėjus į vienos lietuviškos grupės koncertą galima pasakyti, kad ten buvo daug garso ir daug šviesų, tai net nepažiūrėjus Guy‘aus Ritchie‘io filmo lygiai taip pat galima beveik neklystant spėti, kad ten turėtų būti daug šaudymo, gaudynių, kietų vyrukų ir viena kita seksuali mergina. Ši formulė, pagardinta puikiais garso takeliais, galioja beveik visiems G. Ritchie‘io filmams – ir pasiteisina: pradedant debiutiniu „Lok, stauk arba šauk“ („Lock, Stock and Two Smoking Barrels“). Vienintelis kartas, kai G. Ritchie‘is pabandė „kažką naujo“ buvo romantinė komedija „Nublokšti“ („Swept Away“, 2002 m.). Tačiau šis bandymas režisieriui gerokai atsirūgo – filmas buvo toks tragiškas, kad po jo tam, kad susigrąžintų buvusią reputaciją ir prarastas pozicijas jam teko įdėti nemažai pastangų. Tad po žiūrovų kandžiai pravardžiuojamo „Madonnos periodo“, pirmas filmas, tikrai užtvirtinęs G. Ritchio sugrįžimą, buvo „Rokenrola“.

Londono nusikalstamo pasaulio vadeiva Lenis Koulas (akt. Tom Wilkinson) padedant korumpuotam biurokratui Kancleriui (akt. Jimi Mistry) ir ištikimam parankiniui Arčiui (akt. Mark Strong) sukantis nekilnojamojo turto verslą ruošiasi sudaryti 7 mln. eurų vertės sandorį su rusų verslininku milijardieriumi Juriu Omovičiumi (akt. Karel Roden), įtartinai panašiu į Romaną Abromovičių. Sukirtus rankomis dėl būsimo sandorio, Juris kaip draugystės simbolį Leniui kuriam laikui paskolina savo laimingąjį paveikslą. Jurio seksualiajai buhalterei Stelai (akt. Thandie Newton) pavedama surinkti 7 mln. eurų. Į šį reikalą įsisuka ir vietinių banditų gauja, kurią sudaro Bambeklis (akt. Idris Elba), Gražusis Bobas (akt. Tom Hardy) ir jų vadukas Vienas Du (akt. Gerard Butler). O kad būtų dar geriau, neaiškiomis aplinkybėmis dingsta ne tik Leniui paskolintas Omovičiaus laimingasis paveikslas, kurį, kaip tyčia, šis kaip tik užsimano atgauti, bet ir pagrindinis asmuo, ant kurio krenta įtarimas dėl pradanginto paveikslo – Lenio posūnis nuo narkotikų priklausomas rokeris Džonis Kvidas.

Su „Rokenrolos“ pasirodymu kino ekranuose G. Ritchie‘io gerbėjai galėjo švęsti režisieriaus sugrįžimą. Taip, šiame filme galima matyti G. Ritchie‘į tokį, prie kokio dauguma yra seniai pripratę. Tačiau kartu tai reiškia, kad jokių naujovių šiame filme neieškoma – čia viskas, pradedant nuo scenarijaus ir režisūros, baigiant techninėmis ir stilistinėmis detalėmis yra kaip ir bet kuriame kitame kriminaliniame G. Richie‘io filme. Iš esmės „Rockenrola“ yra firminis, tačiau standartinis G. Richio filmas su šio režisieriaus kokybės ženklu.

Šis filmas, žinoma, ne gelmės, bet tokiu ir nepretenduoja būti. „Rokenrola“ patraukia savo tempu, humoru ir stiliumi. Be to, visai smagu šifruoti režisieriaus gausiai pametėtas nuorodas į kitus filmus: akylesni žiūrovai nesunkiai įžvelgs tam tikrų panašumų su Francis‘o Fordo Coppolos „Krikštatėviu“ (angl. „The Gidfather“, 1972 m.), Quentino Tarantino „Bulvariniu skaitalu“ (angl. „Pulp Fiction“, 1994 m.) ar Davido Cronenbergo „Rytietiškais pažadais“ (angl. „Eastern Promisses“).

Nežinia, kaip ten yra iš tikrųjų, tačiau iš pradžių lyg ir buvo ketinama „Rokenrolą“ kurti kaip trilogiją (į tęsinį daroma nuoroda vos prasidėjus pabaigos titrams). Gal dėl to apsiribota gana nesudėtingu ir iš esmės beveik klasikiniu scenarijumi, likusias idėjas „pasitaupant“ kitam kartui, todėl kai kurios scenos, nepaisant gyvo ir įtraukiančio juostos tempo yra kiek per daug ištęstos ir perteklinės. Tačiau nei vieno tęsinio taip ir nebuvo sukurta ir bent kol kas niekas apie tokią galimybę net nekalba.

Filmo siužetas sunarpliotas, tačiau bent jau iki vidurio visi tie mazgai ir vingiai yra daugiau mažiau nuspėjami. Ir nors G. Richie‘is pakankamai neblogai tvarkosi su personažų gausa ir neleidžia žiūrovams pasiklysti, vis tik vieno aiškaus „lyderio“ kaip ir nėra. Formaliai tai galėtų būti banditėlis Vienas Du, kurį vaidina Gerardas Butleris, tačiau beveik tiek pat laiko (jei ne daugiau) ekrane matome ir dešiniąją Lenio ranką Arčį.

Tad pereinant prie personažų aptarimo, kaip jau minėta, pirmiausia tai jų yra tikrai nemažai. Na, ne „Žiedų valdovas“ („The Lord of the Rings“), kur pagrindiniams personažams įvardyti net ir dešimties grafų gali neužtekti, bet netoli to. Tačiau stebėtina, daugiau mažiau visi personažai yra saviti, skirtingi ir įsimenantys – tą greičiausiai lėmė tai, jog kiekvienas personažas iš esmės atitinka tam tikrą tipažą. Pradedant nuo chuliganų gaujos, kurią sudaro patikimasis Bambeklis (akt. Idris Elba), homoseksualus Gražuolis Bobas, kurį vaidina dabar itin populiarus aktorius Tomas Hardy‘is, bei savimi ir savo neabejotinu žavesiu pasitikintis gaujos vadukas Vienas Du. Gražuolis Bobas, nors ir antraplanis, yra vienas smagiausių šio filmo personažų – homoseksualus gatvės banditėlis, atvirai kalbantis apie savo seksualinę orientaciją. Visiška priešingybė eiliniams treninguotiems chuliganams, demonstruojantiems tostesterono perteklių ir laužiantiems iš savęs mačo. O štai G. Butleriui, kuris iš esmės šiame filme atrodo neblogai, vis tik pritrūksta ryškumo.

Kaip tipiški mafijozai vaizduojami Lenis Koulas, kurį vaidina britų kino veteranas Tomas Wilkinsonas, ir jo ištikimasis parankinis Arčis (akt. Mark Strong). „Tipiški“ šiuo atveju reikėtų suprasti kaip personažus iš kriminalinių komedijų, o ne kad ir to paties „Krikštatėvio“, kadangi „Rokenrolos“ gangsterių vadą labai lengva išvesti iš kantrybės, dėl ko jis tuoj pat pratrūksta necenzūros tirada. Kiek jaunesnius tokių mafijos bosų pavyzdžius vėliau buvo galima matyti filmuose „Septyni psichopatai“ („Seven Psychopaths, 2012 m.) ar „Garbės pilietis“ („Kraftidioten“, 2014 m.). Arba užtenka prisiminti legendinį Zedą iš antros „Policijos akademijos“ („Police Academy 2: Their First Assignment“ 1985) dalies. Kaip dažnai nutinka, tokio boso pavaldiniai, pripratę prie staigios patrono nuotaikų kaitos, tiesiog privalo būti emociškai stabilesni ir veikti greitai bei šaltakraujiškai. Toks yra Arčis – nepriekaištingas, visada pasitempęs ir tvarkingas. Sakytum, jei nebūtų anglų gangsteris, galėtų būti anglų džentelmenas. Na tai dar vienas įdomus personažas gausioje „Rokenrolos“ veikėjų puokštėje. Iš likusių dar norėtųsi paminėti rokerį narkomaną Džonį Kvidą, kurį vaidina Toby Kebbellas. Džonis, į veiksmą įsijungiantis įpusėjus filmui, įneša šviežumo.

Aptarus anglų gangsterius, negalima praleisti rusų mafijos, kur taipogi po išoriškai tvarkingu ir civilizuotu sluoksniu slepiasi visas nusikalstamo pasaulio mechanizmas. Tik jei Lenio gaują sudaro daugiau mažiau šaltakraujiški anglų džentelmenai, tai Jurį Omanovičių (akt. Karel Roden) supa vaikinai iš Rytų Europos. Taip, būtent tokie, kokius ir galima įsivaizduoti – kampuoti ir trumpai kirpti, dėvintys odines striukes ir besididžiuojantys nežinia kokiuose karuose įgytais randais. Išskyrus Jurio parankinį Viktorą, kurį vaidina serbas Draganas Micanovičius. Na bet Viktoras priklauso „matomai“ – reprezentacinei Jurio aplinkos daliai. O kalbant apie patį Jurį, kaip jau minėta, stebina neįtikėtinas panašumas su rusų oligarchu Romanu Abromovičiumi – ne tik personažo kilmė, veikla (sandoris su Leniu sudaromas Juriui priklausančiame futbolo stadione), turtinė padėtis, bet ir parinktas stulbinančiai panašus aktorius. Prie Jurio aplinkos priskiriama ir savą žaidimą žaidžianti seksuali buhalterė Stela, kurią vaidina Thandie Newton. Itin aptemtas sukneles dėvinti ir rankoje elegantiškai laikanti amžinai smilkstančią cigaretę buhalterę ji, tiesą sakant, mažiausiai primena, bet, kita vertus, kai apskaitoje sukasi milijonai, gal ir buhalterė gali sau leisti atrodyti kaip kino žvaigždė. Daugiau moteriškų personažų (neskaitant epizodiškai šmėkštelinčių) šiame filme nėra.

Techninė „Rokenrolos“ pusė yra pakankamai stipri. Na, gal ypatingais vaizdais, išskyrus kelis kartus užgriebtą Londono panoramą, ir nestebinama, tačiau kameros darbas iš esmės vertintinas gerai. Šiame filme keliose vietose galima pastebėti G. Ritchie‘iui (ir šiaip – stilingiems kriminaliniams ar šnipų filmams) būdingą judesio sulėtinimą, apgalvotą personažų grupės išdėstymą kadre. Vaizdo ir garso montažas atliktas gerai, o daugiausia pagyrų, ko gero, nusipelno garso takelis – kaip jau minėta, tai dar vienas elementas, dėl kurio žiūrovai yra praktiškai garantuoti dar prieš pradėdami žiūrėti G. Ritchie‘io filmą.

„Rokenrola“ – visai smagi kriminalinė komedija, kurioje yra visko, ko galima šiaip jau tikėtis iš G. Ritchie‘io filmo – šaudymo ir gaudynių, britiško humoro ir įdomių personažų, puikaus garso takelio fone. Nors sunarpliotus siužeto vingius vis tik nesunkiai galima nuspėti, tą kompensuoja smagūs personažai ir kandūs dialogai, tad filmą žiūrėti neprailgsta.

7.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles