Nuo 2000 m. su viena nedidele išimtimi broliai Coenai savo gerbėjus kasmet pradžiugindavo nauju filmu. Tad trejų metų pertrauka, skirianti vesterną „Tikras išbandymas“ (angl. „True Grit“, 2010 m.) ir muzikinę dramą „Groja Liuvinas Deivisas“ (angl. „Inside Llewyn Davis“, 2013 m.) galbūt šiek tiek ir prailgo. Tačiau palaukti šio (kaip ir, ko gero, bet kurio kito) brolių Coenų filmo, vertėjo. Galbūt kiek netikėta ir gal net šiek tiek netipiška Coenų kūrybai juosta buvo nominuota dviems Oskarams (už geriausią kameros darbą ir geriausią garso montažą), o Kanų kino festivalyje apdovanota Didžiuoju prizu.
1961 m. Niujorkas. Liuvinas Deivisas (akt. Oscar Isaac) – bandantis prasimušti country muzikos dainininkas. Gal ir ne pats blogiausias, bet, savo nelaimei, – toks pats kaip ir dar ne vienas ir ne du šimtai panašaus talento jaunuolių, gebančių brazginti gitarą. Liuvinui taip tragiškai trūksta pinigų, kad jis neišgali net nusipirkti palto, o kur nakvos, kaskart priklauso nuo jo draugų ir pažįstamų malonės. Vieną rytą, palikdamas jį priglaudusių Mičo (akt. Ethan Philipps) ir Lilian (akt. Robin Barlett) namus, Liuvinas pragano jų katiną Odisėją (Ulise) – oranžinis murkius staigiai šasteli pro duris. Ir tai tėra tik, palyginus, visai menka nelaimė iš viso nesėkmių šleifo, besivelkančio Liuvinui iš paskos.
Veiksmo prasme šis filmas nėra įmantrus, tačiau panašu, kad filmo kūrėjų tikslas buvo ne parodyti kokius nors Liuvino Deiviso nuotykius (jei taip būtų galima pasakyti), bet leisti žiūrovams patiems įsijausti į jo situaciją. Šiuo atžvilgiu broliams Coenams pavyko sukurti fenomenalų efektą – LiuvinasDeivisas nėra toks personažas, kuris iš karto gali pavergti žiūrovų širdis, tačiau tai, kad jis – vienas iš daugelio ambicingų, bet jau šiek tiek nusivylusių, savo laimę bandančių vaikinų – lygiai toks, į kokį panašų savo draugų, pažįstamų ar draugų draugų tarpe atpažins ne vienas – leidžia pajusti jam besąlygišką empatiją ir pabandyti įsijausti į situaciją, kurioje jis atsidūrė.
Situacija, tiesa, nedžiuginanti. Be to, kad jam nuolat trūksta pinigų ir darbo – o tai lemia ir jau minėtą aplinkybę, kad Liuvinas kaskart turi prašytis apnakvindinamas, – žiemos vėjams per plono švarko ir praganyto katino, šį tą sužinome apie Liuvino praeitį, kuri čia iš esmės tarnauja tam, kad sudėliotų aiškesnį Liuvino dabarties situacijos vaizdą. Buvęs scenos partneris, kuris nusižudė, mergina, su kuria siejo šiokie tokie romantiški ryšiai, dabar nekenčianti Liuvino labiau už viską pasaulyje, išleistas, tačiau populiarumo nesulaukęs albumas… Gal todėl Liuvinas atrodo net ne tiek nusivylęs, kiek pavargęs – pavargęs tiek, kad beveik nebeturi jėgų netgi rimčiau supykti.
Nors juosta „Groja Liuvinas Deivisas“ yra daug švelnesnė ir subtilesnė nei kiti brolių Coenų darbai, savitas ir su niekuo nesupainiojamas režisierių stilius yra jaučiamas labai puikiai. Humoras čia naudojamas ne tiek siekiant prajuokinti, kiek parodyti situacijų absurdiškumą. Prie švelnesnio tono prisideda ir visą filmą persmelkianti melancholija, suapvalinanti visus kiek aštresnius kampus.
Pagrindinį vaidmenį šioje juostoje atlieka Oscaras Isaacas, iki vaidmens juostoje „Groja Liuvinas Deivisas“ pasirodęs tokiuose filmuose kaip „Melo pinklės“ (angl. „Body of Lie“, 2008 m.), „Che Guevara. Pirma dalis“ (angl. „Che. Part One“, 2008 m.), „Agora“ (2009 m.), „Važiuok“ (angl. „Drive“, 2011 m.) ir kituose. Reikia pažymėti, kad savo darbą atlieka puikiai –toks Liuvinas, kokį matome ekrane, nė minutės neleidžia suabejoti savo tikrumu. Beje, personažas kurtas pasiremiant kai kuriais muzikanto Dave‘ovan Ronko biografijos faktais – tačiau jie yra tik pasiskolinti ir Liuvinas yra savarankiškas personažas, su tikra asmenybe daugiau neturintis nieko bendra. Kadangi daugiausiai laiko ekrane matome Liuviną – kartu su juo šąlame Niujorko ir Čikagos gatvėse, kartu su juo vaikomės katiną, kartu dainuojame, ar klausome draugų / konkurentų atliekamų melodijų, kiti personažai ir juos vaidinantys aktoriai iš esmės tik papildo Liuvino būtį. Tačiau tas papildymas vis tiek yra labai vykęs. Filme išvystame iš muzikanto į aktorių vis labiau persikvalifikuojantį Justiną Timberlake‘ą, vaidinantį gal kiek šaunesnį ir gal truputį už Liuviną sėkmingesnį muzikantą Džimą – galbūt dėl to milimetro sėkmės, kuri juos skiria, bent jau iš Liuvino pusės galima justi savotišką šaltumą Džimo atžvilgiu, nors šį gana atvirai ir geranoriškai nusitiekusį vaikiną Liuvinas galėtų laikyti savo draugu. Carey Mulligan vaidina Džyn – Džimo merginą, su kuria Liuviną siejo, matyt, trumpalaikis romantinis ryšys, dėl kurio Džyn dabar kiekviena proga (o ir be progos) ant Liuvino lieja panieką ir neapykantą. Kartais gal kiek ir perspausdama. Kiti pasirodymai epizodiškesni, tačiau praktiškai visi personažai, net trumpam šmėkštelintys ekrane, yra spalvingi, saviti ir įsimintini.
Techninė juostos pusė yra puiki – dinamiškai judanti kamera suteikia papildomos ekspresijos ir taip iš dalies kompensuoja galbūt kiek lėtoką vyksmą. Puikus vaizdo ir garso montažas – garso montažo subtilybės itin gerai atsiskleidžia per muzikinius numerius. O šiais – nors „Groja Liuvinas Deivisas“ vis tik yra muzikinis filmas – pernelyg nepiktnaudžiaujama – kiekviena daina atrodo esanti savo vietoje, o jų skambesys užburia taip, kad net norisi, jog jų būtų gal kiek daugiau, o tęstųsi gal kiek ilgiau. Tačiau broliai Coenai sugeba išlaikyti šią pusiausvyrą, kai muzikiniai intarpai (jei taip galima pavadinti homogeniškai šios juostos audinyje ištirpusius muzikinius kūrinius) nė kiek neprailgsta. Puikiai parinkti kūriniai galbūt gali net pakeisti skeptišką požiūrį į country muziką – išgirdus šio filmo garso takelio kūrinius, kurie Lietuvoje būtų, ko gero, priskiriami ne country, o dainuojamosios poezijos žanrui, matyt, nebelieka nieko kito, kaip tik sutikti su ilgą laiką countrymuzikos nemėgusiu Domantu Razausku, kad country yra, ko gero, vienintelis teisingas muzikos stilius. Dar porą žodžių reikia skirti puikiai atkurtai aplinkai – nors laikmečio įvykiai, politinė situacija, visuomenės nuotaikos ir pan. filmo personažams neturi jokios įtakos, vis tik dėmesys detalėms, aprangai, baldams yra ryškus ir suteikia filmui papildomo žavesio.
„Groja Liuvinas Deivisas“ – tai puikus, melancholijos persmelktas pasakojimas apie pasisekimo, kaip to oranžinio katino, nesėkmingai besivaikantį muzikantą, leidžiantis žiūrovams įsijausti į jo būseną ir jo batais nueiti gal net ir ne vieną mylią per žiemos vėjų košiamą Niujorką. Ne toks aštrus kaip kiti brolių Coenų darbai šis filmas supina melancholiją ir absurdą, subtiliai atskleidžia visuomenės grimasas ir primena, kad amerikietišką svajonę vis tik nėra taip jau lengva pasiekti. Puiki aktorių vaidyba, įsimintinas garso takelis, kurį, pažiūrėjus filmą, norėsis klausyti dar kartą, stipri techninė pusė šią juostą paverčia tikrai kokybišku ir dėmesio vertu reginiu. Na o kačių mylėtojams šitas filmas yra tiesiog privalomas.
