Režisierius Ridley Scottas tikrai nėra tas kino kūrėjas, kuris apsistoja ties vienu žanru. Kelis metus iš eilės kūręs didelius ir labai efektingus filmus, jis ėmėsi visai kitokio darbo. Po „Juodojo vanago žūties“ ir „Gladiatoriaus“ R. Scottas apsiėmė filmą, kuriame žiūrovus reikėjo pakerėti stipriais veikėjais, o ne remtis gerai sulipdytu veiksmu ir įspūdingais vaizdais.
Turinys
Frenkas ir Rojus – neįprasta sukčių porelė, apsukinėjantys pagyvenusius, stambius ar tiesiog paprastus žmogelius, kurie sunkiai gaudosi realiame gyvenime. Profesionalūs sukčiai nėra tokie įprasti, nes vienas jų – visiškai nukvakęs ir sąžinės graužaties neturintis vyras, o kitas serga maniakine agorafobija ir dar bala žino keliomis ligomis. Netikėtai į Frenko gyvenimą atklydusi prarasta dukra sujaukia partnerių gyvenimą ir pakeičia planuotos suktybės vagą.
Kad R. Scottas sugeba kurti filmus niekam nė nekyla minčių. Dažniausiai jis tą daro meistriškai, nors pastaruoju metu ne vienas jo darbas nuvylė daugumą gerbėjų. Bene kasmet po filmą išleidžiantis režisierius turėjo labai sėkmingą laikotarpį, kuriame jo vardas nuolatos skambėjo geriausiųjų sąraše. Būtent to laikotarpio metu ir atsirado „Apgavikai“.
Kuriama istorija filmo pradžioje atrodo labai neįprastai ir žiūrovui kiek sunku susigaudyti, kas su kuo ir ką daro. Tiksliau, pasakojimo stilius nėra lengvas. Frenkas, kaip herojus, yra labai paprastas ir lengvai perkandamas, tačiau Rojus yra gerokai sudėtingesnis. Pirmoje pusėje filmo vis bandoma suprasti, kodėl jis yra toks, koks yra, kodėl jis pastoviai kartoja „mmm…“, kodėl trūkčioja akis ir kodėl jis visus langus ar duris uždaro po tris kartus. Galiausiai, kodėl po lauką vaikštantis žmogus taip paniškai bijo atvirų durų ar langų. Ne ką įdomesnė veikėja yra ir Frenko dukra Andžela, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodo kaip eilinė paauglystės hormonų kamuojama mergaitė, tačiau vėliau valdingumas atskleidžia ir jautriąją jos pusę. Tokie komplikuoti veikėjai filmą padaro labai įdomiu, tad galima sėdėti ir analizuoti veikėjų gyvenimus, galbūt prilyginti juos sau.
Juostos dialogai yra labai įdomiai parašyti. Jie gerokai geresni, nei būtų galima tikėtis tik įsijungus juostą. Pirmas filmo įvaizdis yra tikrai apgaunantis, todėl gali prireikti šiek tiek kantrybės, jog suprastum, kad tai nėra filmas tik apie sukčius. Tai filmas apie žmones, jų pokyčius ir gyvenimo suvokimą, ateinantį iš mažų smulkmenų. Tokios smulkmenos žmones priverčia absoliučiai pakeisti jų požiūrį į gyvenimą ir, galbūt, net pakeičia jų fiziologinius požymius.
Juostai parenkama ir nestandartinė aplinka. Nors veiksmas iš esmės vyksta Los Andžele, R. Scottas vengia parodyti kokias nors miesto įžymybes, tad sudaromas savotiškas įspūdis, lyg tai nebūtų toks didelis miestas, o tiesiog eilinis JAV miestas.
Daugiau leistis į kalbas apie šį filmą net nelabai norisi. Pagrindinė to priežastis – jį reikia pažiūrėti kiekvienam. Tai yra tikrai sukta juosta, priverčianti gerai pagalvoti, bet tuo pačiu ir mėgautis neeiline aktorių vaidyba ir sugebėjimais perteikti savo veikėjus iki sunkiai suvokiamos ribos.
Techninė pusė
Garso takelis filme tikrai geras. Ir tuo nereikia stebėtis. Jį gerai žinomo režisieriaus juostai kūrė bene žinomiausias šių laikų kino kompozitorius Hansas Zimmeris. Kad ir kaip būtų keista dabar, tuomet Hansas Zimmeris dar nebuvo toks ypatingai žinomas kino epų kompozitorius, tačiau jau ir prieš metų jo kūryba sugebėjo žavėti. Ir šis filmas yra to pavyzdys. Kiekviena scena yra papildoma istoriją papildančias muzikiniais kūriniais, kurie atskleidžia scenos stiprybę, grožį, o taip pat ir papildo veikėjų veiksmus, taip juos paaiškindama. Tikrai geras darbas, net ir tokiai pusiau komiškai dramai.
Operatoriaus darbas filme taip pat įspūdingas. Nors dauguma scenų yra daugiau ar mažiau paprastos, bet jos nufilmuotos nepaprastai. Ypatingai įdomios yra scenos, kuomet Frenką apima panikos priepuoliai dėl atvertų langų ar durų. Naudojami ir kameros blyksnių motyvai, kad žiūrovas sugebėtų dar geriau įsijausti į daugybės ligų kamuojamo žmogaus kailį, savotiškai leidžiama pačiam jam išgyventi ir patirti tai, ką jaučia ir mato tokių ligų kamuojamas žmogus.
Garso montažas filme labai geras, o nuo jo nenusileidžia ir vaizdo montažas. Ypatingai pradžioje jis labai trikdo, nes durų uždarinėjimai yra nufilmuoti ir sulipdyti taip, lyg tai būtų staigiai į vieną vietą sumesti keli kadrai. Prie tokio stiliaus reikia laiko priprasti, bet galiausiai viskas susilieja į bendrą visumą, taip sukurdamas gana puikų ir įdomų vaizdą.
Aktoriai
Bene labiausiai visoje šioje juostoje žavi Nicolas Cage‘as. Jau turbūt nemaniau, kad kada nors gyvenime toks sakinys atsiras mano apžvalgose, tačiau taip jau yra. Šiame filme būtent jis yra žvaigždė, nes nepriekaištingai įkūnijo ligotą žmogų, kuris kartu yra ir nepriekaištingas sukčius ir melagis. Svarbiausia yra ne tik jo ligos, bet ir tai, kaip jo veikėjas pradeda keistis gyvendamas su dukra, kaip jos atsiradimas pakeičia ne tik fizinę jo būklę, bet ir patį gyvenimą. Aktorius tiesiog puikiai perteikė šią transformaciją.
Nors teoriškai antras pagal svarbą yra Samas Rockwellas, stipresnė, visgi, atrodo Alison Lohman, kuri šiame filme suvaidino dukrą Andželą. Tuomet maždaug dvidešimties metų aktorė suvaidino keturiolikmetę ir jai tai puikiai pavyko. Dabar pats stebėdamas paauglius sunkiai suvokiu, kaip su jais apskritai galima sutarti, bet ji taip gerai įkūnijo ją, kad net nesunku patikėti, jog keturiolikmetė taip elgiasi. Taip pat, ji irgi pavaizdavo, kaip jaunas žmogus keičiasi savo seniai nematyto tėvo pašonėje.
Pats Samas Rockwellas filme turėjo labai paprastą veikėją. Bent jau lyginant su kitais. Jis pasirodė gerai, bet nieko gilesnio nepasiūlė. Prie jos prisijungė psichologą suvaidinęs Bruce‘as Altmanas ir kiti puikūs aktoriai – Bruce‘as McGillas, Jenny O‘Hara, Sheila Kelley ir kt.
Verdiktas
„Apgavikai“ nėra toks jau tipinis R. Scotto filmas, kuriuos esame įpratę stebėti. Jame nėra tiek daug įspūdį darančio veiksmo ar žadą atimančių veiksmų, bet veikėjai yra išplėtoti iki paskutinių smulkmenų. Gerai perteikta istorija ir labai įdomus montažas filmui suteikia retą jausmą, kai pats gali įsijausti į veikėją ir jausti jo paniką, stresą, o kartu ir stebėti jo pokyčius. Tai tikrai geras režisieriaus darbas, kuris dar kartą primena, kad Nicolas Cage‘as gali vaidinti.