Režisierius Ridley‘is Scottas 2007 metais pristatė ne tik vieną reikšmingiausių juodaodžių kriminalinio pasaulio autoriteto biografinę dramą, bet ir vieną svarbesnių gangsterinės temos projektų, kurio daugiau nei aštuonerius metus nepavyksta perspjauti nė vienam kitam šio žanro ir temos kino atstovui. Lygiai taip pat, tai vienas iš pačių stipriausių kino kūrėjo karjeros darbų, po kurio R. Scotto filmografijoje įvyko lūžis ir visi jo filmai su kiekvienu pasirodymu vis prastėjo tiek savo turiniu, tiek režisūriniais sprendimais.
Turinys
„Amerikos gangsteris“, kitaip vadinamas „nigerių“ „Krikštatėviu“, pasakoja apie Harlemo autoriteto Bambio Džounso dešinę ranką Frenką Lukasą, kuris, po savo boso mirties, pradeda vadovauti jo penkiasdešimt metų kurtai gatvių imperijai. Narkotikai, reketas, žmogžudystės – tai visą tai, kas lydėjo Frenką kiekvieną jo gyvenimo dieną dirbant su Bambiu. Žinoma, laikas praleistas su tokiu svarbiu kriminalinio juodaodžių kvartalo autoritetu nebuvo iššvaistytas veltui. Frenkas labai giliai pasinėrė į šią veiklą ir tapo stropiu mokiniu. Visą tai, ką išmoko iš savo boso, jis pritaikė ir vėliau, kai pats tapo svarbia figūra Niujorko gatvėse. Galima sakyti, jog būtent Frenkas Lukasas ir buvo vieninteliu juodaodžiu, kuris sukūrė didžiulę kriminalinę imperiją ir tapo tikru Donu Korleone „nigeriams“ Niujorke. Jo narkotikų verslas, kuris tęsėsi gerus septynis metus, atnešė jam daugiau nei 250 milijonų dolerių.
Filmas prasideda niūriai, labai niūriai, ir toks tonas išlaikomas visos juostos metu. Tai yra labai gerai, nes tai, kuo užsiiminėjo Frenkas ir jo pusbroliai, draugai ir partneriai, nesuteikia jokio džiaugsmo. Režisierius tą pabrėžia labai daug kartų filmo metu, tačiau pačiu įsimintiniausiu akcentu tampa Padėkos dienos scena, kurioje parodoma darni Lukasų šeima, besidžiaugianti gyvenimu, ir tikroji realybė gatvėse, kuriose žmonės miršta perdozavę Frenko platinamo narkotiko „mėlyna magija“. Filmo veiksmas užsisuka ganėtinai lėtai, tačiau toks pasakojimo bruožas labai būdingas kruopščiai aptariamo personažo biografijai ištirti. Mes matome Franko figūrą iki savo boso mirties, matome jį, kol jis dar nėra svarbiausiu žmogumi Harleme. Galiausiai parodoma jo transformacija į tikrą bosą, kuris gali sau leisti viską, net ir nužudyti konkurentą gatvėje dienos metu prie dešimčių liudininkų. Įdomus faktas, jog pats Lukasas nebuvo itin mėgiamas tarp kitų rajono šefų ne vien dėl to, kad anas pašalindavo konkurentus. Jie visi jį, ir jo šeimą laikė kaimiečiais ir nevertais Niujorko gatvių prisiplakėliais. Ir tai buvo tiesa. Visi, išskyrus Frenką, kuris ilgus metus trynėsi gatvėse vykdant Bampio nurodymus , atvažiavo iš provincijos. To nebuvo galima nepastebėti ir iš jų manierų, stiliaus ir pasaulėžiūros, todėl R. Scottas meistriškai įvyniojo šį faktą į filmo siužetinės linijos veiksmą.
Pati istorija susideda iš kelių etapų. Pirmiausia, tai žiūrovas supažindinimas su kriminaline veikla Harleme, Bronkse, Brukline ir Kvinse, ir labiausiai matomais šių keturių kvartalų atstovais. Vėliau, veiksmas persikelia į Vietnamą, kuriame įvyksta derybos, pakeitusios Frenko ir j šeimos gyvenimą. Po to, matome boso paveikslą, kuris, kaip ir pats Donas Korleone, sugeba išlaikyti pusiausvyrą ir pernelyg neafišuoti savo veiklos. Na, ir paskutiniu etapu tampa FTB agentų ir policijos medžioklė ir teisėsaugos susitarimas su gangsteriu. Šios keturios filmo dalys sukuria itin platų ir labai taiklų vaizdą į tuometinio Niujorko gyvenimą, policijos ir prokuratūros kasdienybę ir paties Frenko portretą. Kiekviena filmo dalis yra įdomi ir išskirtinė, todėl tokio kruopštaus pasakojimo dėka žiūrovams duota puiki galimybė pasinerti itin giliai į rodomą laikotarpį su visais jo pliusais ir minusais. Filmo metu atveriamos durys ir į mafijos pasaulį, narkotikų irštvas, kuriose jie pakuojami ir siunčiami į gatves, narkomanijos ir politikos niuansus, Vietnamo karo padarinius ir kitus svarbius aštuntojo dešimtmečio įvykius.
Žinoma, nors ir kaip kokybiškai bebūtų parodyta aplinka, policijos ir banditų veikla, pats Frenko verslas, tačiau didžiausiu juostos pastiprinimu ir tampa Frenko pateikimas. Scenaristams pavyko ne tik puikiai išlaužti šio sunkaus ir ganėtinai uždaro žmogaus gyvenimo užkulisius, tačiau ir parodyti, kaip turint smegenis, galima sukurti išties įspūdingą verslą, ir nesvarbu, kad tas verslas sukosi aplink heroiną ir mirtį. Frenkas Lukasas pateikiamas iš kelių įdomių perspektyvų, tačiau, man asmeniškai, žiūrint filmą susidarė įspūdis, jog didžiausiu jo portreto atkūrimo įkvėpimu tapo „Krikštatėvio“ filmas ir Dono Vito Korleonės prototipas. Kodėl taip sakau? Akivaizdžiai matomi jų abiejų vedamų verslų principai ir jų noras likti nepastebėtiems, ko negalima pasakyti apie jų aplinką ir žmones. Sėkmingas Frenko verslas buvo tik dėl to, jog jis visada išliko šešėlyje, nespinduliavo prieš foto objektyvus ir bandė ramiai ir tyliai plėsti savo imperiją. Ir, šiuo atveju režisierius paruošia mums dar vieną stiprų moralą. Niekada neišsižadėk savo įsitikinimų – teigia kino kūrėjas vienoje filmo scenoje. Frenkas, kuris mokė savo pusbrolius netapti tokiais, kaip žinomi Harlemo „nigeriai“, mėgstantys pasipuikuoti prabanga, pats pasipuošė kaip koks vietinis gangsteris ir taip tapo matomas visiems teisėsaugos atstovams. Bet visas tas žiaurumas ir ramybė, kurią skleidžia Frenkas, tampa jo vizitine kortele. Jis nejaučia nuoskaudų niekam, jis daro pinigus, o žmonės, kurie miršta nuo jo produkto, patys kalti, kad pasirinko tokį kelią, jis čia niekuo dėtas. Tačiau, viskam apsivertus aukštyn kojom, Frenkas kaip chameleonas sugebėjo pakeisti savo spalvas ir išgelbėti kailį. Savanaudiškas, neprognozuojamas ir paslaptingas Frenko Lukaso portretas visos juostos metu parodo, jog net šeima, net žmona ar artimi žmonės neprilygsta tokiam turtui, kaip laisvė. Iš vienos pusės, šio įsimintino gangsterio portretas šiek tiek pagražintas, gal net kai kur iškeltas, bet faktas lieka faktu – tai viena įdomiausių aštuntojo dešimtmečio kriminalinių figūrų Niujorke.
Tačiau, Frenkas tai ne visas „Amerikietiško gangsterio“ paketas. Jo konkurentas, gynybos advokatas ir detektyvas Ričis Robertsas taip pat tampa nemažu kąsniu šioje istorijoje. Mes ne tik labai daug ką pamatome iš jo asmeninio gyvenimo, tačiau jo dėka susipažįstame su labai purvina policininkų realybe. Tai – korupcija, žmogžudystės, narkotikai ir papirkinėjimai, prieš kuriuos švaria sąžine kovoja Ričis. Jis, kaip ir Frenkas, tampa ne tik juostos protagonistu, bet kartu ir antagonistu. Galiausiai, Ričis su Frenku sudarė puikų duetą, jie abu skirtingose barikadų pusėse, tačiau jie labai panašus vienas į kitą, jie tokie pat užsispyrę, turintys savo principus ir kodeksą. Tai juos suvienijo, leido jiems tapti bendradarbiais ir, galiausiai, leido jiems pamatyti pasaulį vienas kito akimis. Todėl, nors ir Frenkas čia bosas, tačiau Ričio vaidmuo šioje istorijoje ne ką mažiau svarbus.
Tie, kas ruošiasi žiūrėti šį gangsterinį filmą, siūlyčiau pasižiūrėti „necenzūruota ir neiškarpytą versiją“, kuri beveik pusvalandžiu ilgesnė už „kino teatro versiją“. Joje pateikiamas įdomesnis ir labiau provokuojantis veiksmas, žiaurumas ir riebesni dialogai. Jeigu vertinčiau gangsterinės temos skalėje, tai šį juosta, kartu su „Infiltruotais“, taptų geriausių žanro ir temos reginių nuo 1995 m. „Kazino“, kurį mums padovanojo Martinas Scorsese.
Techninė juostos pusė
Techniškai, juosta nepriekaištinga, jeigu kalbėti apie dramą ir pateikiamo laikotarpio atkūrimą. Nuostabūs ir mada alsuojantys septintojo dešimtmečio pabaigos ir aštuntojo dešimtmečio vidurio rūbai, kurie ganėtinai puikiai atspindėjo juodaodžių kvartalų kultūrą. Lygiai taip, kaip ir kruopščios dekoracijos, automobiliai, šukuosenos ir namų interjerai.
Kameros darbu šis filmas irgi gali pasigirti. Operatorius meistriškai pabrėžinėjo visus gangsterines Frenko ir kitų jo sėbrų detalės. Pradedant nuo žvilgsnio, manierų, eisenos ir užbaigiant smurtu, ginklais ir verslo ypatumais. Taip pat, panoraminiai vaizdai, kurie atkeliauja iš Niujorko kvartalų ir Vietnamo, atrodo išties gražiai. Šie kadrai leidžia atsidurti praeito amžiaus antroje pusėje ir pajusti visą „nigeriško“ pasaulio pompastiką. Tam taip pat padeda labai ramus ir kartas niūrus vaizdas, kuris taip pat sukuria siužetinę pasakojimo liniją atitinkantį toną.
Garso takelis puikus. Tai vienas iš ryškiausių filmo komponentų, kuris mus nuteikia itin sunkiam pasivažinėjimui po narkotikų karaliaus gyvenimą ir jo matomą pasaulį. Filmo metu skamba ir labai žinomi kūriniai „Hold On I‘m Comming“, kurį atliko Samas ir Deivas ar Grupės The Rascals atlikta daina „Good Lovin“. Bendri ir išskirtiniai filmo skambesiai, kuriuos juostai parašė Marcas Streitenfeldas, davė šiam filmui rimto ir tamsaus vaizdo, kuris lydėjo iki pat finalinių titrų.
Visą šį groži vainikuoja stiprūs garso ir vaizdo montažai, prie kurių negalima jokiais būdais prikibti.
Aktorių kolektyvas
Kai kuriamas tokio lygio filmas, aktoriai irgi turi būti išskirtiniai. Pas Ridley‘į Scottą kitaip ir nebūna. Jis pagrindiniam vaidmeniui pasirinko Denzelį Washingtoną, kuris dar 2004 metais buvo pasirašęs sutartį šiam filmui. Dėl studijos delsimo, aktoriui pasisekė suvaidinti ne labai norimą personažą, bet dar už jo atlikimą, gauti dvigubą honorarą – 40 milijonų dolerių. Tačiau, ne tas mums domina. Ramia sąžine galiu pasakyti, jog šis vaidmuo įeina į mano geriausių D. Washingtono vaidmenų trejetuką. Dviejų Oskarų laureatas sukūrė itin gilų ir labai vaizdingą F. Lukaso portretą. Emocionaliai, kartais vien akių žvilgsniu, aktorius sugebėdavo prikaustyti prie kėdės ir pajusti visą jo vaidinamo personažo negatyvą ir šaltumą. Tai nuostabus Harlemo narkotikų barono pateikimas, kuris dar po peržiūros ilgam išlieka atmintyje.
Mėgstamiausias režisieriaus aktorius, su kuriuo jis nufilmavo penkis filmus (šis ketvirtas), Russelas Crowe atliko priešingos Frenko barikadų pusės atstovą ir žmogų, kuris pagavo Harlemo karalių, Ričį Robertsą. Gana puikus veikėjo pateikimas, kuris, nors ir nusileidžia tai charizmai, spinduliuojamai D. Washingtono atliekamo herojaus, tačiau stipriai ir konkrečiai suvaidintas personažas.
Be nuostabaus pagrindinio filmo aktorių dueto, kurie puikuojas ir kiekviename filmo plakate, filme pasirodo ne ką mažiau žinomi veidai, kaip Oskarui nominuotas Chiwetelis Ejioforas, Joshas Brolinas, Armandas Assante, Johnas Ortizas, Ruby Dee (gavo Oskaro nominaciją geriausios antraplanės aktorės kategorijoje), RZa ir Carla Gugino.
Verdiktas
„Amerikos gangsteris“ – tai klasikinio pavidalo gangsterinės temos kino atstovas, kuriame papasakotas išskirtinis žvilgsnis į žmogų, sugebėjusį susikrauti turtus narkotikų versle iš tragedijos, įvykusios Vietnamo karo laikotarpiu. Niūrus, beveik šaltas ir bekompromisis, turintis nemažai moralizavimo elementų filmas ir jame parodoma istorija išlaiko rimtą toną beveik trijų valandų trukmės eigoje, o puikiai parinkti pagrindinių personažų atlikėjai neleidžia nuobodžiauti nė vienoje scenoje. Taip pat, tai ir puikus kruopštaus režisieriaus ir scenaristų darbo pavyzdys, kuris taip pat tampa neatsiejama šio stipraus darbo varomoji jėga, pagardinta dar ir įsimintinu garso takeliu, lydinčiu žiūrovus per Harlemo narkotikų karaliaus gyvenimo dienas.
