Woody‘s Allen‘as itin ryški asmenybė kino pasaulyje, jo indėlis į kino industriją neginčytinas – jau vien ką reiškia per 50 sukurtų filmų kolekcija. Tokį kiekį filmų, kuriuose jaučiame kažką, ką vadiname „Allenišku filmu“, peržiūrėti reikia nemenkų valios pastangų ir prisipažinsiu, jog man jų pritrūko, o jei dar atviriau, šių spragų nematau būtinybės užpildyti, nes netikiu, kad tai vertinga laiko atžvilgiu, „pilnai“ užtenka pamatyti svarbiausius tam tikro laikotarpio autoriaus filmus.
Siužetas
Filmo „Mėnesienos magija“ (angl. „Magic in the Moonlight“) siužetas pasakoja apie racionalumu ir logika besivadovaujantį iliuzionistą, kuris kuria pramogą, dumdamas akis žiūrovams, ir nieku gyvu nenorintį pagalvoti, jog gali egzistuoti kas nors, kas tokius triukus atlieka be užslėptos apgaulės. Būdamas patyrusiu iliuzionistu, pagrindinis veikėjas – Stenlis (aktorius Colin‘as Firth‘as), su malonumu demaskuoja kitus įvairiausius apsišaukėlius bei šarlatanus. Vieną dieną jo bičiulis Hovardas praneša apie merginą, turinčią ypatingų gebėjimų ir paprašo Stenlio ją demaskuoti. Pagrindinis veikėjas, žinoma, sutinka ir nuo tada prasideda jo tikėjimo racionaliu protu išbandymas bei žinoma… MEILĖ.
Sąlytis su realybe
Filmo pradžia nukelia į 1929 metų Berlyną, o netrukus visa likusi kino dalis persikels į tų pačių metų pietų Prancūziją. Pats filmas sukurtas 2014 metais ir priklauso vėlyviausiajai W. Allen‘o kūrybos fazei, jei skirstytume dar smulkiau – tai dalis filmų, kurie nukelia į praeitį senajame žemyne. Filmo pradžiai pasirinktas Berlynas, spėčiau, neatsitiktinai – žiūrovas pats to nežinodamas gauna nemažai autentiškų detalių. Nekalbu apie kostiumus, aplinką, mašinas ir pan. Visa tai atlikta taip, kad išskirti didesnių minusų negalėčiau, tačiau mane labiau patraukė autentiškos smulkmenos, apie kurias, kaip minėjau, žiūrovas gali ir nesusimąstyti. Tų metų Berlynas išgyvena šiokį tokį pakylėjimą po pirmojo pasaulinio karo, realizuojamas Daeuso planas, padėtis stabilizuojasi ir, akivaizdu, jog tais pačiais metais prasidėsianti Didžioji ekonominė krizė, kuri po keturių metų iššauks nacių atėjimą į valdžią, dar neprasidėjo. Pakylėjimas tuo metu Berlyne jautėsi mene, kultūroje ir, žinoma, pirmiausia prasiskverbė į pasiturinčiąją visuomenės dalį. Nors kaip ir visais laikais vargingojo sluoksnio atstovų netrūksta, tačiau filme mes jų neišvysime, matysime turtingųjų gyvenimą jų akimis ir tik tarp jų. O to meto Berlyno pasiturinčiųjų tarpe labai populiarūs tampa okultizmas, būrimas kortomis, domėjimasis astrologija ir iliuzionistų pasirodymai. Žiūrovas, manydamas, jog visa tai tik sukurtas fonas, nesusimąsto, kad gauna pamatyti tai, kas buvo to meto kasdienybė ir aktualija.
Tikėjimas, meilė ir „logika“
Kaip minėjau, tai vienas esminių filmo akcentų. Pagrindinis veikėjas Stenlis netiki antgamtinėmis būtybėmis, pomirtiniu gyvenimu ir panašiais moksliškai sunkiai paaiškinamais dalykais. Nors tai tik filmas, bet tikėjimo išbandymą, kartu su veikėju, patirti turėtų ir racionalesnis žiūrovas – ne tiesiogiai pačiu reiškiniu, bet tikėjimu, jog filme pateikti dalykai jame yra ne apgaulė, o žavioji mediumė Sofija (aktorė Ema Stone) iš tiesų yra apdovanota neeiliniais gebėjimais.
Antras svarbus filmo aspektas – meilė. Tai nuolatinė W. Allen‘o filmų tema, jei konkrečiau – vyro ir moters santykiai. Man patiko, kad didžiąją filmo dalį tai nebuvo dirbtinai brukama, perspausta, o jei tiksliau, vienas iš veikėjų apie jausmus ir besimezgančią meilę nė nepagalvojo, kol jam apie tai garsiai ir tiesiai šviesiai nebuvo pasakyta. Antra vertus, nors „meilės tema“ nebuvo dirbtinai brukama, pats jausmas pasirodė pakankamai dirbtinis – lieka neaišku, kada ir kaip tai spėjo užsimegzti ir kodėl apskritai to reikėjo, nes tarp veikėjų vadinamoji „chemija“ neveikė.
„Logika“. Filmas nėra ilgas. Tai teigiamas bruožas. Yra filmų, kurių trukmė 3 valandos, tačiau jie tokie ir turi būti, jie nė kiek neprailgsta ir yra filmų, kurių trukmė pusantros valandos, kaip šis, ir net tiek yra per ilgai. Filmas sėkmingai galėjo baigtis po maždaug 59-ių minučių, nes tuo metu istorija jau buvo gana gražiai sudėliota, problemos išspręstos ir nieko daugiau nebereikėjo. Netgi norėjosi, jog taip ir būtų. Deja, per likusį pusvalandį buvo sukurta dirbtinių problemų, kurios, nors ir pagyvino labai neįnoringą ir lėtą siužetą, tačiau veikė lyg medinė koja, kuri paeiti gali ir padeda, bet žinai, jog ne tokią norėtum turėti.
Nors apie meilę jau užsiminiau, bet jaučiu pareigą papildyti. Taip, ji nebūtinai turi būti logiška, dažnai ir nebūna – gyvenime nutinka, kad žmonės, gyvendami laimingą gyvenimą su antrąją puse, jį iškeičia į abejotiną avantiūrą su kitu, bet visgi užuominų „kodėl“ man pritrūko.
Vaidyba
Nors aplinkai, kostiumams ir kitiems, laikmetį vaizduojantiems komponentams, neturiu pernelyg ko prikišti, vis tik „slystelėjo“ aktoriai. Jie labiausiai „iškrito“ iš aplinkos ir atmosferos. Jautėsi seno kino dvasia. Būtent, ne laiko, ne aplinkos, bet kino. Aktorių judesiai, dialogai, atrodo, stengėsi pavaizduoti ne laikotarpį, kurio metu vyksta filmo veiksmas, bet atkartoti to laikmečio kiną. Tai jautėsi ir tai kliuvo.
Pagrindinis veikėjas, dalyvaudamas dialoguose, dažnai iš jų išsiskirdavo – lyg nedalyvautų dialoge, bet jį, tiesiog, iš šono komentuotų, skeptiškai vertintų. Tai papildo veikėjo charakterį, tačiau kartu nukenčia dialogo kokybė – jis tampa lyg iškarpytas, vykstantis į vieną pusę. Sukūrus nenuobodų filmą, galbūt, nereikėtų ir tokių gyvinančių elementų. Iš esmės aktorių vaidyba atitiko filmą, kuris niekuo neišsiskiriantis – pamatei, o kitą savaitę nė neprisiminsi.
Vietoj išvadų
Šiukštu (neskatinu taip elgtis), tačiau žiūrint šį filmą visai produktyviai galima nuveikti ir kitus svarbius darbus. Jis visiškai nereikalauja dėmesio, o kelioms minutėms nubėgus nuo ekrano nieko nepraleisite. Čia toks liūdnesnis filmo pliusas, nes rasti kitų argumentų pažiūrėti niekuo neišsiskiriantį filmą sunku. Pilkuma. Mano lietuvių kalbos mokytoja cituodavo žinomą autorių: „Neskaitykite gerų knygų, skaitykite geriausias“. Žodį „knygas“ pakeitus „filmais“, šis nepretenduotų nei į gerą, nei į geriausią. Vertinant kaip komediją, tai nebuvo itin juokingas filmas, o kaip romantiniam filmui – jame trūko romantikos.
