„Priešistorinė mama“

Amerikos ir Šiaurės Korėjos bendradarbiavimas animaciniame žanre tęsiasi ir šį kartą pristatoma juosta apie tolimą Juros periodą. Filmo režisieriai, debiutuojantis plačiuose ekranuose Yoon-suk Choi bei Johnas Kafka, padovanojęs puikų animacinį serialą apie mažų dinozaurų nuotykius „Dinozauriukai“, kviečia pačius mažiausius žiūrovus pasinerti į spalvingą priešistorinio pasaulio grožį, sutikti daugelį įdomių to laikotarpio gyventojų bei patirti smagų nuotykį su pašėlusia vaikų kompanija.

Apie ką mes čia…

Padaužų vaikų kompanija netyčia aktyvuoja iki galo nepataisytą laiko mašiną ir nukeliauja į praeitį. Atsidarius laiko mašinos durims trijulė pamato, jog atsidūrė laikotarpyje, kai žemėje karaliavo plėšrūs dinozaurai. Vienas iš jų, tyranozaurė, kuri pasirodo ne tokia jau ir baisi, pradeda globoti vaikus, tačiau džiunglių gilumoje priešingai nusiteikę plėšrūnai jau rengia planą, kaip susidoroti su vaikais ir jų dinozaure „mama“.

Kūrinio vidus

Dinozaurų tema visada buvo aktuali kine. Jau pirmi filmai, kaip 1933 metų „King Kongas“, privertė žiūrovus bijoti šių gyvių, tačiau labiausiai prie priešistorinių reptilijų populiarinomo kine prisidėjo pats Stevenas Spielbergas padovanojęs nuostabią „Jūros periodo parko“ trilogiją. Paskutinis labai įsimintinas dinozaurų pasirodymas įvyko animacinio filmo „Ledynmetis“ trečioje dalyje. Šį kartą kūrėjai nebando nieko perspjauti ar pateikti kažką naujo ir netikėto. Pristatomas labai šiltas darbas su geru moralu mažiesiams.

Kaip ir standartiškai, pradžioje daug dėmesio sulaukia juostos pagrindiniai personažai, jie supažindinami su žiūrovais. Svarbu, jog pagrindinis veikėjas kalbasi su žiūrovais per ekraną, todėl išlaikomas ryšys, kuris tikrai tampa svarbia detale. Veiksmas rutuliuojasi labai žvaliai, smagu, jog netenka nuobodžiauti. Atsidūrę nuotykio epicentre  pasijaučiame lyg patys būtume šios istorijos dalyviai.

Siužetinė linija neatskleidžia jokios gilios prasmės (visgi ne to buvo siekiama), bet istorijos tema apie motinos meilę ir jos kovą dėl savo vaikų tampa puikiu papildu šiam filmui. Juosta moko gerumo, rūpinimosi artimaisiais, gana vaizdžiai pateikiama mamos svarba vaikui, jos rūpestis ir globa, meilė. Tokie momentai sušildo širdį, tačiau visgi neišvengiama ir Holivudinių manevrų. Gaila, kad kūrėjai, bandydami prajuokinti žiūrovą, scenose pateikia veikėjų riaugėjimus ir bezdėjimus, to tikrai nereikėjo daryti, nes filmas praranda daug žavesio. Daugiau humoristinių momentų nėra, tik kai kurie klišiniai dialogai ir veiksmai kartas nuo karto sukelia šypseną.

Filmo braižas primena per „Cartoon Network“ kanalą rodomo animacinio serialo eilinę seriją. Žinoma, tai netrikdo, ypač atsižvelgiant į tai, jog filmuko trukmė nėra ilga, tačiau išskirtinumu ši juosta taipogi nepasižymi. Vienkartinis darbas, kurį bežiūrint kine nenuobodžiaujama, bet jam pasibaigus apie juostą sunku kažką ir prisiminti.

Techninė juostos pusė

Bendras viso filmo vizualinis fonas išties primena televizinio serialo lygį. Labai nedetalūs vaizdai, jokio kruopštumo, tik spalvos parinktos gerai. Patys dinozaurai atrodo ne ką geriau. Viskas pernelyg paprastai, kaikuriose scenose matėsi, jog pritrūko biudžeto sukurti gerą vizualinį pamatą šiam filmui.

Garso takelis gana neblogas. Visos kompozicijos dvelkia nuotykiais, vasariškais ritmais ir tiesiog greičiu. Tam tikruose momentuose neblogai pasidarbuoja operatorius, ypač trimatėje erdvėje pristatomos scenos susižiūri smagiai. 3D neblogas, ne iš geriausių pavyzdžių, bet kaip tokio kalibro animacijai, tikrai gerai susižiūri.

Montažas – viena didesnių problemų. Labai nekorektiškai sudėliotos scenos, jokio eiliškumo ir bendrumo, tik epizodiškai rodomi vaizdai. Nors istorija nelabai nukenčia, bet visgi norisi kokybiškesnio vaizdo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Įgarsinimas jokio išskirtinumo neturi, tačiau visi veikėjai perteikti maloniai. Iš kolektyvo su savo žaismingu balsu išsiskiria Robas Schnederis. Jis smagiai ir nuotaikingai įgarsina Dodžerį. Bendrai, nors tai ir B kalibro animacinė juosta, tačiau ji padaryta su meile, kiekvienas iš aktorių pasidarbavo iš peties, todėl jų atliktą darbą reikia vertinti teigiamai.

Verdiktas

„Mano mama dinozaurė“ – tai neišskirtinis, tačiau labai šiltas animacinis projektas skirtas patiems mažiausiems žiūrovams ir jų mamoms. Filmas, kuris moko gėrio, turi nenuobodžiai pateikiamą siužetinę liniją ir malonų ausiai garso takelį, tačiau dėl nekokybiškos vizualinės pusės jis tėra televizinių animacinių serialų pilnametražė kopija.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10

Techninė juostos pusė – 5/10

Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 6/10

[youtube=http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=-teXg7dljcs]