Kaip filmas, kuris netrunka net pusantros valandos, „Kruvini pinigai“ yra apkrautas stebėtinu kiekiu nereikalingos medžiagos. Jame yra tuščias meilės trikampis, tylą be reikalo užpildantys neprasmingi dialogai ir režisūriniai sprendimai, kurie yra keistesni nei visas filmas kartu sudėjus. Iš dalies toks pasiekimas yra įdomus ir sutinkamas ne kasdien, tiesiog jis yra pasiektas žiūrovų laiko sąskaita. Trumpi filmai (ir trumpesnių nei pusantros valandos dabar kuria mažai kas) yra nuostabūs dėl to, kad jei jie yra blogi ar nuobodųs, jie bent jau pasibaigia greitai; šitas šią savybę iššvaisto.
Pirmasis filmo pusvalandis išvis yra varantis į neviltį ir tuščias. Jame yra pristatomi trys pagrindiniai filmo veikėjai: Viktoras (akt. Ellar Coltrane), Džefas (akt. Jacob Artist) ir Lin (akt. Willa Fitzgerald). Jie yra kurį laiką nesimatę draugai, susitinkantys kelionei į gamtą su plaustu, nakvynėmis palapinėse ir kitokia miestiečių egzotika. Tarp jų tvyro ne tik draugystė, bet ir romantinė įtampa, pasireiškianti per girtas, nerangių dialogų užpildytas ir banaliausius įmanomus konfliktus sukuriančias scenas. Veikėjams sukilusios įsisenėjusios nuoskaudos kūrėjams yra įdomios gal keliolika minučių, kas gražiai pasimato filmo pabaigoje, kurioje tokia pradžia atrodo tuščia ir nereikalinga, sukūrusi nesuprantamus, greitai pasibaigusius ir apie veikėjus nieko nepasakiusius konfliktus.
„Kruvini pinigai“ pagaliau pereina prie savo antrarūšio filmo smagumo tik tuomet, kai pagrindinis trejetas atranda kelis pinigų pripildytus krepšius, kurių taip pat ieško nusikaltėlis Mileris (akt. John Cusack). Filmas ir tada bando apsimesti kažkuo, kuo nėra, Milerį naudodamas kraupiai nuobodžioms scenoms, kuriose jis šiek tiek klaidžioja, šiek tiek pasakoja apie savo gyvenimą, šiek tiek guli. Tik iš anksto aišku, kad J. Cusacko karjera nėra tokia nustekenta, jog jis privalėtų imtis išskirtinai nuobodžių filmų, ir kažkas šitoje istorijoje jį turėjo užkabinti, o ilgainiui paaiškėja kas.
Kai „Kruvini pinigai“ pilnai pasiduoda išprotėjimui, filmas tampa smagiu ir juda greitai, net jeigu tik paviršiumi. Galiausiai istorijos pabaiga visiškai neprimena jos pradžios nei struktūra, nei temomis. Jeigu pradžioje pagrindiniu veikėju yra pateikiamas E. Coltrane‘o įkūnijamas nuobodus ir moralę siekiantis išlaikyti Viktoras, nenorintis imti svetimų pinigų, ilgainiui filmas apsistoja ties paralelėmis tarp Lin ir Milerio pinigų troškimo. Jiedu kartu yra neilgai, tačiau istorija pakankamai įdomiai pateikia jųdviejų išprotėjimą siekiant pinigų, kurie stebuklingai turėtų pakeisti jų tragišką gyvenimą.
Filmo pabaiga yra įdomi ir aktyvi, būtent tokia, kuri pateisina „Kruvinų pinigų“ atkeliavimą į kino teatrus vietoje to, kad filmas nuskęstų antrarūšių kūrinių jūroje ir būtų nugrūstas į „Netflix“ ar „iTunes“ pakampius. J. Cusacką paimti į tokį filmą ir jam liepti vien gulinėti būtų baisiai neteisinga, ir šią klaidą scenaristai ilgainiui ištaiso. Senstelėjęs, poros dešimtmečių senumo madomis besirengiantis ir taip savo jaunystę atsimenantis J. Cusacko veikėjas galiausiai yra visiškai išprotėjęs ir dėl to besismaginantis, žiaurumais aptekęs ir kraują mylintis nusikaltėlis. Savo energiją ir aktyvumą jis pilnai išleidžia tik dviejose scenose, tačiau jos ateina laiku ir vietoje, tokiu būdu atgaivindamos visą kino salę.
Nepaisant to, kad „Kruvini pinigai“ leidžia filmo pabaigoje patirti įtampą, aktyvumą ir tik pigesniems filmams leidžiamą karikatūrinį žiaurumą, tos keliolika minučių yra vienintelis dalykas, už kurį jį galima pagirti. Istorija yra didžiąja dalimi tuščia ir neturinti jokių įdomesnių veikėjų (iš jų kažką ištraukia nebent aktorių, ypač J. Cusacko ir W. Fitzgerald, intensyvumas), režisūra kartais nesuprantama (dalis filmo vyksta tamsoje, kur kartais tiesiog negalima matyti veikėjų), montažas nesusigaudantis tarp dienos ir nakties. Filmas atsiduoda skubotu sukalimu ir kitais B lygio kūrinių elementais, kuriuos pamatyti kino teatruose galima vis rečiau. „Kruvini pinigai“ tą retumą sėkmingai paaiškina.
