Filme „Leviatanas“ pasakojama apie Rusijoje ir visame pasaulyje slypintį blogį valdžios ir valstybės pavidalu. Žmogus prieš juos yra bejėgis. Jeigu jis net ir mėgina priešintis valstybei – dažniausiai būna sunaikinamas. Rusijoje kol kas kitaip nebus. Vienas pagrindinių argumentų yra todėl, kad šalies cerkvė, kuri privalo būti moraliniu autoritetu, remia neteisingumą ir korupciją.
Pradėkime nuo filmo pavadinimo. A. Zviagincevas nori priblokšti žiūrovus stipriais vaizdais, todėl filme apstu biblijinių motyvų. Banginio griaučiai prie Barencevo jūros kranto atrodo efektingai, leidžia pasitelkti žiūrovams savą fantaziją. Kita vertus, naujausias A. Zviagincevo filmas savo idėjine prasme yra labai konkretus. Tuo jis iš esmės skiriasi nuo autoriaus mėgstamo režisieriaus A. Tarkovskio.
„Leviatanas“ šiame filme – Rusijos valdžia. Su visa jos vertikalia valdymo struktūra ir galingu represiniu aparatu. Su visu korumpuotu biurokratiniu mechanizmu, kuris sutraiško bet ką, kas tik gadina valdžios nuotaiką. Filme valdžiai atstovauja įvairaus laipsnio policininkai, miesto meras, teisėja, prokuroras ir iš portreto ant sienos besišypsantis Vladimiras Putinas. Įdomiausia, kad aukščiau už juos visus stovi griežtas Rusijos pravoslavų cerkvės šventikas, nenuilstamai kartojantis, kad kiekviena valdžia prasideda ties Dievu. Tokio atviro ir įnirtingo cerkvės kaltinimo dėl neteisingumo Rusijoje iki A. Zviagincevo sau neleido joks rusų postsovietinio kino režisierius. Prieš jį korumpuotą cerkvę atvirai puolė tik „Pussy Riot“ mergaitės (filme apie tai užsimenama porą kartų). Ir čia jau laikas pakalbėti apie „Leviatano“ stilių.
Stilius
Iš vienos pusės A. Zviagincevas šiame filme labiausiai nutolsta nuo metaforų kino, o priežastys to yra labai suprantamos. Pasisakyti prieš autoriaus tėvynėje vyraujantį blogį šiandien reikia labai konkrečiai ir suprantamai, todėl daugelis žiūrovų juostą kritikavo, esą „Leviatano“ istorija yra paprasta, tiesmuka ir neprilygsta geriausiems rusų kino šedevrams. Teisingai, tai kitoks Rusijos atvaizdavimas, negu freskoje matomas „Andrejus Rubliovas“ – labiau publicistinis, socialinis, šiuolaikiškas, bet tokio rusams šiandien reikia.
Pripažįstant šias teisybes, dera matyti „Leviataną“ ne kaip paprastą realistinio protesto filmą. Tegu ir suprantama kalba A. Zviagincevas pateikia daugiasluoksnį kūrinį, kuriame gyvena daug ryškių personažų. Kiekvienas iš jų išgyvena savo dramą savaip gražiame, rūsčios Rusijos provincijos fone. Nuolatinis režisieriaus operatorius, savamokslis virtuozas Michailas Kričmanas, naujame filme turi nepaprastą užduotį: suderinti didingus vaizdus, polinkį į mitologiją ir rusams įprastą demaskuojantį socialinį realizmą, suprantamą plačiai auditorijai. Šiame filme yra visko: puikių dialogų, erotikos, humoro, paprastų žmonių kalbos su keiksmažodžiais. Kaip tradicinėse dramose, taip ir šio filmo kadruose žiūrovui dažnai rodomi ginklai. Deja, finale jie neiššauna taip, kaip galima tikėtis filmo eigoje.
Pradžioje ir pabaigoje jau ne pirmą kartą A.Zviagincevo kūryboje istoriją įrėmina Filipo Glaso muzika.
Siužetas
Pagrindiniai filmo personažai yra vienos šeimos nariai, gyvenantys nuosavame name prie jūros. Miesto meras nori atimti iš jų namą, tačiau teismas greitai paskelbia, kad namo statyba buvo neteisėta ir jį reikia kuo greičiau nugriauti. Šeimos galva kviečia į pagalbą savo jaunystės ir armijos draugą, advokatą iš Maskvos. Šis atvažiuoja gerai pasiruošęs, su kompromituojančia informacija apie miesto merą ir staiga atsiranda viltis – gal visgi pavyks kaip nors susiderėti geruoju? Tolimesnius įvykius galima numatyti ne pagal kino pasakojimo dėsnius, o žinant Rusijos realijas. Vietiniai valdovai neįpratę atiduoti savo valdžios, nes jie tvirtai žino, kad jų valdžia yra skirta Dievo.
Aktoriai
Visi, kas nors truputį pažįsta sovietinį gyvenimą, be vargo atpažins pagrindinius tipažus. Aleksejus Serebriakovas vaidina geraširdį Kolią. Herojus mėgsta išgerti geroje kompanijoje, niekada neatsisako sutaisyti automobilio, o kai visos bėdos jį užgriūva, susiliedamos į vieną visą griaunančią laviną, Kolia geria degtinę, žiūri į dangų ir tyliai klausia:“už ką man, Viešpatie?“.
Jo gražuolę žmoną, kuri slapčia svajoja apie geresnį gyvenimą toliau nuo namų, vaidina Jelena Liadova, mums jau puikiai pažįstama iš ankstesnio A. Zviagincevo filmo „Jelena“. Filmo „Bumeris“ ir TV serialo „Brigada“ žvaigždė Vladimiras Vdovičenkovas šiame filme nuvainikuoja anksčiau sukurtą etiketę – iš pradžių jis pasirodo toks pat patrauklus, savimi pasitikintis, kaip minėtuose filmuose, o „Leviatano“ režisierius tai puikiai išnaudoja. Prieš Rusijos valdžios „Leviataną“ net charizmatiškas Vdovičenkovas neturi šansų, o visus tipažus vainikuoja miesto meras Romanas Madianovas, kuris itin tiksliai suvaidino blogiuką. Lyg ir nepiktas, kartais į girtą Mikę Pūkuotuką panašus – išsigąsta, pajuokauja, bet už jo yra visas valdžios Leviatanas, kuris neleidžia atsipalaiduoti ir spręsti konfliktus galbūt taikiai (retsykiais tokia viltis žiūrovui suteikiama).
Puikus aktorių ansamblis nėra atskirų pasirodymų rinktinė – tai sudedamoji bendro filmo vaizdo dalis. Kitos dalys turėtų vesti į kažkokią pabaigą. Tegu liūdną, tragišką, bet reikia juk žiūrovui kažkuo tikėti.
„O kame jėga, broli?“
Paklaustų mus palikusio A.Balabanovo filmų didvyris. „O jėga teisybėje“ berods taip reziumavo taip pat jau tarp mūsų negyvenantis Sergejus Bodrovas jaunesnysis.
O ką daryti su teisybe „Leviatane“? Kur ieškoti tiek mums, tiek A. Tarkovskiui, tiek jo pasekėjui A. Zviagincevui svarbių dalykų – dvasingumo, tikėjimo? Prie banginio griaučių, degtinės parduotuvėje, prie laužo vienuolyno griuvėsiuose, kur renkasi vietiniai paaugliai? Juk neisi tikėjimo ieškoti į tą cerkvę, kurioje korumpuoti pareigūnai veda savo vaikų klausytis pravoslavų šventiko demagogijos, pateisinančios neteisybę.
Deja, vėlyva a.a. A. Tarkovskio, A. Zviagincevo ir S. Loznicos bei panašių progesyvių kinematografininkų kūryba apie Rusiją neduoda jokių optimistinių receptų. Kol kas belieka tiesiog į tokią cerkvę neiti.
P.S. Kolios vaidmens atlikėjas, populiarus aktorius Aleksejus Serebriakovas , nuo vaikystės kine vaidina ryškius vaidmenis. Jo karjerą galima vadinti labai sėkminga. Nuo 2012 metų jis su šeima emigravo į Kanadą, paaiškinęs savo poelgį reakcija į „blogą Rusijos socialinę aplinką, nepakantumo atmosferą ir piliečių teisių nepaisymą“.
