Filmai apie finansus nėra tokia patraukli kino žiūrovams. Neabejotinai, tam priežasčių yra labai daug. Pradedant tuo, kad dažniausiai rodomi pinigais aptekę veikėjai, o jokiam biednam žmogeliui nesinori stebėti turčių gyvenimo. Taip pat, jie būna per sudėtingi. Kitaip tariant, filmuose vartojama visiškai neaiški terminologija, verčianti žiūrovą jaustis kvailu. Tačiau pasitaiko ir šiek tiek lengvesnių pavyzdžių arba tokių variantų, kai apsieinama su miglotomis frazėmis, o ir jos galiausiai būna paaiškinamos. Būtent dabar kino teatruose pasirodęs „Kolibrio projektas“ yra naujas darbas, kuriame kalbama apie finansų biržas, bet ar jis toks pat sudėtingas, kaip dauguma tokio tipo filmų?
Gyvenimas finansų biržoje nėra lengvas. Kiekvienas konkuruoja dėl duomenų gavimo bent puse milisekundės greičiau. Atrodytų, net greičiau už akimirksnį perduodama informacija neturėtų nieko keisti, bet keičia. Du vyrai sumasto būdą, kaip duomenų perdavimą padaryti viena mikrosekunde greičiau ir stoja prieš savo aršią buvusią bosę. Tačiau projektas, kuriam reikia šimtų milijonų ir kabelio iš vienos JAV pusės į kitą – nėra toks paprastas. Vyrukams pagalius į ratus kaišo ne tik gamta ar valstybės įstatymai, bet ir buvusi vadovė, gebanti viską padaryti savaip.
Teisybės dėlei reiktų pirmiausia paminėti, kad tai nėra tas tipinis apie finansus kalbantis filmas. Tai daugiau toje plotmėje egzistuojanti istorija, pagrindžiama žmonių ambicijos ir ypatingai dideliu ryžtu pasiekti užsibrėžtų tikslų. Greičiausiai tai ir yra priežastis, kodėl „Kolibrio projektas“ yra toks artimas. Iš esmės, priešingai nei anksčiau pasirodžiusiuose filmuose apie finansų biržas, žiūrėdamas šį filmą nesijauti paskutinio kvailio vietoje. Niekas nebando apsimesti gudresniu. O jei ir bando, labai greitai paaiškina, kodėl vienas ar kitas sprendimas yra toks svarbus. Net ta viena mikrosekundė – kiek daug ji padaro. Ir kiek gali padaryti 3 ar 5 mikrosekundės. Kadangi pats nesu finansų biržos makleris, negaliu teigti, jog visa tai yra realu. Bet jei tai, kas rodoma, yra tiesa, net sunku įsivaizduoti, kaip žmonės geba atlaikyti tą įtampą, tvyrančią darbe ir kiek pinigų pereina per jų rankas kiekvieną gyvenimo sekundę.
Grįžtant prie paties filmo, istorijos nuoseklumas labai žavi. Viskas pasakojama labai patraukliai, niekur neskubant, bet ir neužtempiant. Eigoje paliekami tam tikri kabliukai, kurie iškelia klausimą „kodėl?“, bet greitai pasimiršta. O galiausiai, tie klausimai gauna atsakymą ir galiu pasakyti, jog vienoje vietoje man atvipo žandikaulis. Tikėjausi kažko, bet tokio išeities taško tikrai nenumačiau. Ir būtent tokios malonios staigmenos suteikia gerą pojūtį peržiūroje. Lengvos, nenuvalkiotos staigmenos yra lyg gražiai suvynioti saldainiai, kurie dar yra ir skanūs. Filme niekas nebando apgauti žiūrovo. Nemanipuliuojama jo patiklumu. Viskas yra lyg geras magijos triukas, kuris atskleistas suteikia labai daug malonių emocijų.
Vizualiai filmas atrodo ganėtinai įprastai. Tiesa, čia gal ir nesistengiama daug dėmesio skirti vizualikai. Juk pagrindinė filmo mintis yra būtent veiksme, o ne aplinkoje. Gal ir galėtume nekreipti dėmesio į tai, tačiau viskam svarbus bendras vaizdas. Ir šiuo atveju, visa techninė filmo pusė, pradedant operatoriaus darbu, baigiant muzikiniu takeliu, yra silpnesnė už patį turinį. Ne kartą buvo galima pastebėti tokių scenų, kuriose vaizdas lengvai išsiliedavo arba kamera nukreipta į saulę ir vaizdas išdega, nros teoriškai to neturėtų būti. Garso takelis nelabai įsimenamas. Atvirai sakant, nieko iš garso takelio nepamenu. Jis buvo tiesiog blankus.
Jeigu tai buvo silpnoji pusė, tai vertėtų paminėti pačią stipriausią. Tai – aktoriai. Dviejų pagrindinių aktorių pasirodymas buvo absurdiškai geras. Net sunku patikėti, kaip du aktoriai, padedami antraplanių aktorių, sugebėjo iškelti istoriją iš vidutiniokų. Jesse‘is Eissenbergas ir Alexanderis Skarsgardas padarė viską, kad jų personažai atsiskleistų. Kalbant apie Jesse‘io Vincentą – jis užsispyręs, lengvai šizofreniškas, neprognozuojamas personažas, kuris padarys absoliučiai viską, net jei nuo to priklausytų jo gyvybė. Tuo tarpu Alexanderio suvaidintas Antonas – kuklus, savo prote pasimetęs genijus, laviruojantis ant psichikos lūžio ribos. Abu šie personažai per filmą evoliucionuoja ir žiauriai smagu stebėti, kaip jie tą daro. Net ir Selmos Hayek sukurta Eva Torres atrodė nuožmi ir dėl savo verslo bet ką pasiryžusi padaryti moteris. Pastaruoju metu į Selmą Hayek buvo sunku žiūrėti filmuose, tačiau čia ji gavo tokią veikėją, kuri leido aktorei atskleisti savo senai pamirštus aktorinius sugebėjimus.
„Kolibrio projektas“ yra netikėtas perliukas Lietuvos kino teatruose. Filmas, kuris atrodė kaip dar viena juosta apie Volstrytą, tapo puikia pramoga kine. Gerai išdirbta istorija, nepriekaištinga aktorių vaidyba ir lengvą įtampą palaikantis siužetas nepaleidžia žiūrovo nuo pirmų filmo rodymo minučių, o dvi valandos kėdėje praskrieja akimirksniu. Galima drąsiai teigti, jog šis filmas – netikėtai tampa vienu stipresnių šiais metais kine pasirodžiusių projektų.
