Net ir kodėlčiai turbūt nedažnai paklausia savęs ar kitų: kodėl mes kūrybingi? Galbūt dažnas net nevertina savęs kūrybingu, o jei visgi manosi esąs – nekvestionuoja, iš kur tas kūrybingumas kyla. Bet yra žmonių, kuriuos tas klausimas kutena. Ar bent vieną žmogų tikrai – Hermann‘ą Vaske, kurį šis klausimas prikankino visus 30 metų. Ir štai šio pasikutenimo rezultatas – dokumentinis filmas tuo pačiu retoriniu klausimu: „Kodėl mes kūrybingi?“ (orig. „Why Are We Creative: The Centipede‘s Dilemma“).
Šis vokiečių režisierius, prodiuseris, kūrybininkas visą laiką sukosi kūrybiškumą eksploatuojančiose terpėse. Laimėjęs ne vieną dešimtį įvairiausių apdovanojimų už kūrybą, tačiau, panašu, vis tiek neradęs atsakymo į tą didįjį klausimą. H. Vaske yra dirbęs didelėse reklamos kompanijose, sukūręs ne vieną dokumentinį filmą, ne viename jų į pagalbą pasitelkiant ir garsenybes ar net dvasinius lyderius. Ir štai sukimasis šioje kūrybinėje virtuvėje, galimybė pačiam sutikti ir pakalbinti daugeliui pasaulyje žinomus vardus, tapo ilgai brandintu kūriniu.
„Kodėl mes kūrybingi?“ – beveik pusantros valandos trukmės, atsakymų į šį klausimą, kratinys. O atsakymus čia pateikia labai margaspalvė garsenybių paletė – Quentin Tarrantino, Marlin Manson, David Bowie, Marina Abramovič, Dalai Lama, Nick Cave, Stephen Hawking… ir daugybė kitų. Kodėl pavadinau kratiniu? Todėl, kad filmas sudėtas iš keletos kertinių pastraipų: pradžios, kur režisierius užkadriniu pasakojimu ir animacine istorija ekrane trumpai pristato, kaip jam šis klausimas ir idėja kurti filmą, kilo; tada vidurio – kur jis po keliolikos išgirstų atsakymų lyg ir bando susidaryti išvadą, tačiau turi per mažai apklaustųjų dar; ir pabaigos – konstatavimo, kad kiek žmonių – tiek ir skirtingų atsakymų į šį klausimą. O visa kita tarp šių pastraipų – įvairių veikėjų atsakymai. Didžiąją filmo dalį. Vieno sakinio, ar keleto, trukmės atsakymai. Viskas. Nėra užkadrinių scenų, kaip ir kodėl kalbinti būtent tie žmonės, kaip jie surasti ar kokia jų nuomonė kokiais nors kitokiais klausimais. Na, yra keletas papildomų kadrų, kaip gaudomi pora režisierių festivalių užkulisiuose ar viešbučių vestibiuliuose, ir kaip jie „paveikiami“ atsakyti į šį klausimą, bet visa likusi didžioji dalis be paaiškinimo iki to momento, kaip jie čia atsidūrė priešais kamerą. Nesakau, kad filme – tik veidai ir atsakymai. Žinoma, yra papildančių kadrų: pavyzdžiui, jei kalba Marina Abramovič – rodomos ir jos pasirodymų ištraukos. Kaip ir sukuriama užuomina tiems, kas galbūt nežino kalbinamųjų, kuo jie užsiima. Kartkartėmis ekrane pasirodo ir papildomi grafiniai elementai, ar pats pieštinis Hermann – po pažastimi nešantis sunkųjį kūrybingumo klausimą.
Tokia pasirinkta forma po pirmų keliolikos minučių lyg verčia šiek tiek nepatogiai muistytis žiūrovą kėdėje, vis laukiant kažkokios didesnės kulminacijos, palengva besirutuliojančios kituose filmuose, tačiau kurios nėra šiame. Vėliau, pripratus prie lyg iš automatinio oro gaiviklio dozuojamų išmetamų atsakymų ekrane, pradeda darytis įdomu. Ir labiausiai dėl to, kad bandymas rasti vieną universalų atsakymą nevyksta – tik įsitikinama jo nebuvimu, tačiau buvimu daugybės skirtingų. Tuo pačiu pradeda kilti klausimas – matant visas šias didesnes ar mažesnes įžymybes, bandančias įminti režisieriaus užmanytą minklę, – ar tai tik klausimas apie kūrybiškumą, ar greičiau, kodėl, dėl kokių asmeninių gebėjimų šie žmonės tapo įžymūs? Kokiu sėkmės receptu jie naudojosi, kuris atnešė jiems „pelną“ būti žinomais, ir štai, dabar kalbinamais filme? Nes neišgirsite nei vieno atsakymo iš „eilinio“, pasauliniu mastu nežinomo žmogaus. Kuris, galbūt irgi turėtų nuomonę apie kūrybiškumą?
Didžiausias šio filmo perlas yra galimybė išvysti visus šiuos plačiai pagarsėjusius, įvairių sričių menininkus iš įvairių laikotarpių. Prie kiekvieno kalbinamojo nurodyti vardai, profesija, ir metai, kada ir kur jie buvo kalbinti. Didžioji dalis įrašų – tarp 1990 ir 2010 metų. Kai dalis jų dar buvo labai jauni, mažiau žinomi, ar… vis dar buvo mūsų tarpe. Dalis jų, atsakydami į klausimą, atskleidžia įdomias asmenines detales. Pavyzdžiui, Marinai Abramovič kūrybiškumas blykstelėjo tada, kai būnant dar mergaite, mama įsiutusi metė į ją sunkią vazą, ir vienintelė jai tuo metu kilusi mintis – specialiai nesitraukti. Kita dalis toliau lieka paslaptingais, ir netgi neįdomiais, iškošdami nenorėdami lengviausią „nežinau“. Taip pat įdomu išvysti ir tuos, kurių jau nebėra, pavyzdžiui: prieš keletą metų jau išėjusį anapus, ir didelę liūdinčiųjų gerbėjų jūrą palikusį David Bowie. Tad šį filmą pavadinčiau tam tikra laiko mašina. Josios žavesys ypač juntamas vaizdu – kadrai filmuoti anų laikų kasetinėmis kameromis, kur net girdi tą įrašinėjimo traškesį. Šiokia tokia atgaiva laukiniams dabartiniams laikams, kai vaizdai ir kokybė išlaižyti iki sterilumo išpaikintai žiūrovo akiai.
Tad, kodėl mes kūrybingi? Pažiūrėjus šį dokumentinį filmą, greičiausiai iš salės išeisite su dar labiau iškerojusiu šiuo klausimu, nei atsakymu. Filmas, kuriame neturėsite galimybės sekti įmantrios siužetinės linijos, tačiau paganysite akis į dar jaunus aktorius, režisierius, dvasinius lyderius ar mokslininkus. Vaizdu ir garsu grįšite laiko mašina į 90-uosius ir pirmąjį naujojo tūkstantmečio dešimtmetį. Galbūt pakeisite nuomonę apie kurį nors žymų žmogų – išgirdę jo (ne)kvailą atsakymą, pamatysite jį kitomis akimis. O filmą reziumuoti galėtų dviejų veikėjų pavyzdys: slovėnų filosofas Slavoj Žižek įnirtingai gestikuliuodamas sakė, kad žmonės yra per daug kūrybingi, todėl jiems reikia rėmų, kad susivaldytų ir nesunaikintų nevaldomu kūrybingumu visko aplink. Kitas, anglų fotografas (dovanokit, nepamenu jo vardo), paprašytas įvardyti kūrybingumą ant sienos pakabintame plakate, sakančiame neišlysti iš rėmo – ima ir padaro atvirkščiai – taip pat įnirtingai apipaišo viską aplink, tik ne rėmo viduje. Dvi priešpriešos, ir kas žinot, kuri iš jų yra visgi teisinga?
