„Šeimų dvikova“
Oskaro laureatas už geriausią 2002 metų filmą „Pianistas“, kinematografijos legenda Romanas Polanskis pristato žiūrovams naują, išskirtinio bei nebūdingo jam formato darbą. Geriausiomis senovės graikų teatro tradicijomis sukurta juosta leis pasinerti į dialogų jūrą, kuri yra tokia gili, jog kelią atgal bus labai sunku rasti.
Ramus pavasario rytas, paukščiai lauke čiulba, o viename Niujorko inteligentų bute tvyrauja keista bei tvanki atmosfera. Į svečius pas Longstritų šeimą, jei galima taip išsireikšti, yra atėjusi Kovanų pora. Šio susitikimo kaltininkai yra jų sūnūs. Kovanų sunūs Longstritų atžalai smogė su lazda į veidą ir išmušė priekinius dantis, todėl tėvai susirinko išsiaiškinti santykių. Parašę skundą teismui, jau išeinančius iš būto Kovanus pakviečia dar pasėdėti ir išgerti espresso su pyragu, kurį pagamino buto šeimininkė Penelopė. Pokalbį apie tokio jauno amžiaus vaiko poelgius, apie jų auklėjimą bei tėvų įtaką pertraukia kartas nuo karto skambantis Alano Kovano telefonas. Pasirodo, jog vaikai – tik maža smulkmena, o tikras kivirčas tarp šeimų prasideda nuo jų pačių gyvenimo idealogijos.
Scenarijus sukurtas atsižvelgus į visas senovinio teatro aspektus, o jo pateikta siužetinė linija susipina su tragikomedijos bei tragedijos elementais. Dialogai, kurie sudaro šios juostos pamatą, atskleidžia kiekvieno personažo psichologinį portretą, o kiekvienas personažas atstovauja tam tikrą žmonių grupę. Galima įžvelgti ir rasizmo kupiną žmogų, humanizmo pertekusią moterį, karjeristą bei tuščią lėlę, kuriai šeimos vertybės nėra svarbi gyvenimo dalis. Filmą galima skaidyti į kelis aktus, nes būtent tam tikra scena pateikia susigrupavimą tarp žmonių būnant kitose barikadų pusėse ir paeiliui jų persigrupavimą. Dvi šeimos ir jų ginčas, vėliau matome solidarumą tarp vyrų, moteriškąją draugystę, vyro ir žmonos ginčą, vyro palaikymą kitai moteriai. Užburiantis ratas, kuris sukasi lyg laikrodžio rodyklė, ir jam tiesiog nėra pabaigos. Alkoholis irgi sudaro nemažą poveikį bendrame siužeto kontekste, jis netgi yra vaizduojamas kaip šėtonas, bandantis sunaikinti ketverių žmonių šeimyninį gyvenimą. Juodžiausi purvai yra pateikiami ant lėkštutes, o tai priduoda aštrumo, nes kiekvienas bando ginti savo interesus. Kiekvienas iš personažų turi ir savo keistenybių bei brangių daiktų, kurie vaizduojami metaforiškai. Telefonas, rankinukas, žurnalų kolekcija bei viskio butelis. Keli minusai irgi pastebimi. Filmui trūksta dinamiškumo, jo eiga kartais pasirodo pateikiama šaltai, be intrigos buvimo ir kai kurie herojų veiksmai yra visiškai neapgalvoti.
Techninė filmo pusė yra puikiai pateikta, ypač nuotaikas keičiantis ir prisiderinantis prie susiklosčiusios situacijos garso takelis. Muzika, sudaranti mažą juostos dalį, turi didžiulį poveikį kivirčui prasidėjus ir pasibaigus. Veiksmo vieta – butas bei laiptinė, todėl montažo dėka sukuriama vienos šeimos idilija bei bendras vaizdas į jų asmeninio gyvenimo buitį. Operatorius savo darbu detalizuoja smulkmenas ir tai sudaro labai realistišką pojūtį žiūrovui, nes galima įžvelgti kažką savito.
Aktorių kvartetas, o kitaip ir nepavadinsi to, kas yra rodoma ekrane, pasirodo puikiai. Būtent emocionaliai išreikštos visos jų emocijos sukuria keistą poveikį visai juostos eigai. Oskarų laureatai dar kartą įrodo, jog kiekviename filme jie moka sukurti visiškai kitokius personažus, visiškai kitaip pateikia save ekrane. Oskaro laureatas už antraplanį vyro vaidmenį Quentino Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“, austras Christophas Waltzas nusimeta blogiuko kaukę ir stoja prieš mus kaip vyras, neturintis jokių didesnių vertybių išskyrus darbą, tačiau prijaučiantis kitiems vyrams dėl jų valdingų moterų. Seksizmu kvepia jo suvaidintas Alano personažas, tačiau turintis vidinės ramybės. Jo partnerė, žavioji britė Kate Winslet, gavusi 2008 metais Oskarą už geriausią moters vaidmenį filme „Skaitytojas“, parodo save kaip tuščią bei depresuojančią moterį, nes jos nuotaika keičiasi kas kelias minutes. Dukart laimėjusi Oskaro statulėlę aktorė Jodie Foster pasirodo geriausiai. Jos suvaidinta rašytoja Penelopė filmo metu sulyginama su Jane Fonda , turinčia tokią plačią meilę visam pasauliui, nors šeimoje yra daug problemų. Johnas C.Rilley‘is priduoda humoro niūriam filmo fonui.
„Kivirčas“ – tai smagus, o kartu ir liūdnas filmas, kurio dėka matome, jog žmonės yra agresyviausi pasaulio gyventojai. Žmonėms būdingi charakterio bruožai, parodyti šiame Romano Polanskio darbe, tik įrodo trapumą tarp santykių bei laimingos šeimos fikciją.
