Komedijų dabar pasirodo tikrai nemažai, todėl į kinus vaikštantiems žmonėms darosi vis sunkiau atsirinkti, kokį filmą reiktų pasižiūrėti. Na, o dabar kinuose tikrai dažnai pasirodo ir filmai, kuriuose anksčiau ar vėliau veikėjai šėlsta vakarėliuose. Kartais tai būna filmai konkrečiai apie vakarėlius, o kartais – vakarėliai tik dalis filmo. Bet prie viso to prisijungia ir idėja veikėjus parinkti tokius, kurie nesigėdytų savo kūno ir galėtų pademonstruoti tobulai išdirbtas raumenų linijas. Visas šias komedijų „aktualijas“ apjungia ir kitokiais įvairiais išvedžiojimais papildo naujausia komedija „Kelnėse dar ne senelis“.
Turinys
Prieš pat jauno teisininko vestuves miršta jo senelė. Ta proga senelis paprašo nuvežti jį į Floridą, kur turėtų praleisti laiką savo mylimoje vietoje. Tik jaunasis Džeisonas nė nenumano, kad jo senelis, be slaptos gyvenimo istorijos, kartu yra ir visiškai ištvirkęs ir sekso ištroškęs senukas. Taigi, dviejų kartų vyrai leidžiasi į vieną seksualią jų gyvenimų kelionę, pakeisiančią abiejų jų gyvenimus iš pagrindų.
Iki šiol režisierius Danas Mazeris ne itin pasižymėjo režisūros lauke. Tačiau, jis buvo vienas iš „Borato“ ir „Ali G“ filmų scenaristas, o tai, atrodo, turėtų suteikti vilties šiame filme. Kad ir kokios nesąmonės buvo pastarieji darbai, jos vis tiek buvo juokingos. Realiai, apie „Kelnėse dar ne senelis“ galima pasakyti tą patį. Jis nėra visiškai absurdiškas, kaip dauguma tokio tipo filmų, tačiau nesąmonių čia tikrai netrūksta.
Filmo siužetinė linija plaukioja ir kūrėjai galutinai neapsisprendžia, kaip turėtų vystytis istorija. Tai galima pagrįsti labai lengvai. Vyrai išvyksta į kelionę, šiek tiek priešiškumo, tada atrodo, jog viskas jau pradeda judėti link išsilaisvinimo, bet atsimušam į sieną. Viskas ir vėl kartojasi nuo pradžių. Ir taip maždaug tris kartus. Nesinori konkrečiai visko pasakoti, todėl aprašymas atrodo grubus, bet pažiūrėję filmą tikrai supras, apie ką kalbama. Sakant konkrečiau, veikėjams neleidžiama nuolat judėti link kulminacijos ir jie vis sustabdomi, arba kaip sako lietuvių patarlė: „Trukt už vadžių ir vėl iš pradžių“.
Scenarijus nėra visiškai šabloninis, tačiau su laiku galima pastebėti, kad filme nėra kažko naujo. Veikėjų dialogai labai dvipusiški. Viena vertus – galima juoktis tikrai nemažai. Kita vertus – žiūrint iš vertinimo pusės, jie yra labai paprasti, kartais pernelyg perspausti ir ganėtinai kvaili. Koks bus jų vertinimas priklauso nuo nusiteikimo einant į filmą. Ieškantys gudraus filmo su gerai apgalvotu humoru tikrai to neras, tačiau visiškai nieko nesitikintys kino žiūrovai, kurie nori tiesiog pakikenti, gaus visai gerą pramogą.
Pradedant kalbėti apie veikėjus, reiktų žvilgtelti į tai, kokią žinią šis filmas, visgi, bando perteikti. Pagrindinė filmo žinutė yra nebijoti savo senelių ir, svarbiausia, nesigėdyti jų. Galbūt mums būna ir nelengva su jais dėl skirtingo požiūrio į pasaulį, tačiau jie yra matę tikrai daugiau nei mes, tad jų patarimai ar elgesys dažnai būna daug adekvatesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir net jei kiekvieną mūsų erzina viena, ar kita senelių savybė, reikia priimti juos tokius, kokie yra ir mylėti. Leiskit laiką su savo tėvų tėvais, nes tikrai niekada nežinai, kada jie gali mus palikti.
O dabar metas grįžti prie filmo turinio. Veikėjai, kad ir kaip būtų keista, atskleidžiami visai neblogai. Realiai, jie yra tokie tušti ir neįdomūs, kad net penkios minutės ekrane yra pakankamai daug. Labiausiai nereikalingas veikėjas visame filme yra nesuprantamai daug laiko turintis neaiškus narkotikų pardavėjas, vis bandantis pateisinti savo egzistenciją. Panašiai nereikalingas atrodo ir apsirūkęs pusbrolis, kuris pasirodo tik tam, kad suskeltų kokį šlykštų bajerį ir šiek tiek pasikeiktų. Na, o keli pagrindiniai veikėjai parodomi visai teisingai, leidžiama suprasti, kas juos veda ir kodėl jie yra svarbūs filme. Gal kartais per daug bandoma parodyti daug, tačiau neparodoma nieko. Ir tai šiek tiek glumina.
Juostoje tikrai netrūksta humoro. Ar jis geras? Dalinai. Viena vertus, tikrai yra iš ko pasijuokti. Bet prie to paties galima pasakyti, kad netrūksta pigių homofobiškų ir rasistinių juokelių, draskančių filmo kokybę iš vidaus ir žeminančių pačius tuos juokelius skaldančius aktorius. Stereotipiškas gėjiškas elgesys taip pat atrodo gana bjauriai, nes aktorius smarkiai perspaudžia su kiekvienu įmanomu stereotipu (plonu balseliu, vaikščiojimu kaip primadonai ir dirbtinu akių vartymu).
Techninė pusė
Muzika filme nėra labai įsimintina. Tikrai netrūksta pačios įvairiausios populiarios muzikos, ji labai tinka kontekste ir gerai perteikia visą nuotaiką, tačiau vos išėjus iš salės ji akimirksniu dingsta iš atminties. Atvirai sakant, vis bandau prisimint vieną dainą iš filmo vidurio, bet niekaip nepavyksta to padaryti. Nors ir bandžiau įsiminti, kas tai per daina, ji greit išgaravo. Tai ir iš esmės nusako, koks muzikos tipas naudojamas juostoje – trumpalaikio efekto.
Operatoriaus darbas yra tiesiog labai paprastas. Kinematografija filme tikrai nespindi, viskas nufilmuota paprastai, stengiantis neapkrauti žiūrovo sudėtingais vaizdais, o tokiam filmui, turbūt, daugiau ir nereikia. Žinoma, priklauso nuo to, ar tu nori kažko įdomiau, ar koncentruojies į kvailus juokelius. Akivaizdu, kad filmo kūrėjai dėmesį skyrė būtent antrajai daliai.
Tiek vaizdo, tiek garso montažas yra gana gerai atliktas. Net nelabai yra ką ir pridurti. Su vaizdo montažu galima buvo įžiūrėti scenų sukarpymo klaidų ir net žmogaus vietos pasikeitimų, bet kita vertus, tai yra lengvas filmas ir tokio broko tikrai pasitaiko. Nereiškia, kad už tai reikia žiūrėti atlaidžiau, bet su bizūnais tikrai neplaksim. Gal šiek tiek.
Aktoriai
Pagrindinius du vaidmenis atlikę aktoriai Zacas Efronas ir Robertas De Niro sukelia dvejopus jausmus. Pirmiausia, paauglių numylėtinis Zacas Efronas suvaidino visai neblogai, kiek standartiškai, bet nebuvo kaip įkastas. Pamažu, nors ir labai lėtai, jame atsiranda ir aktorinė gyslelė. Tačiau čia vis dar remiamasi jo gerai išdirbtu kūnu. Robertas De Niro yra kita kalba. Iš vienos pusės – jis juokingas senas pirdūnas, bet stebėti jį smagu. Iš kitos pusės – žiauriai gaila ir sunkiai suvokiama, kaip tokio lygio aktorius, galintis vaidinti bet ką, imasi tokių absurdiškų vaidmenų. Ypatingai sunku stebėti, kaip jis žodį „F**K“ naudoja kaip priešdėlį kiekvienam žodžiui. Ir juokinga, ir tuo pačiu liūdna.
Moteriškoji pusė yra kiek gausesnė. Viską kontroliuojančią sužadėtinę įkūnijusi Julianne Hough savo vaidmenį atliko puikiai. Tiesiog norėjosi paimti pirmą pasitaikiusią plytą ir paleisti jai į galvą. Jei aktorė sugeba taip perteikti veikėją – galima tik pasveikinti. Labiausiai erzinanti moteris filme buvo suvaidinta ne jos, o Aubrey Plazos. Todėl, kad ji atliko sekso ištroškusios studenčiokės vaidmenį ir, atsižvelgiant į ankstesnius jos pasirodymus kine ar televizijoje, ji buvo ir vėl tokia pati. Tokia pati bjauri, atgrasi ir abejingo veido savininkė, kurios kiekvienas žodis yra lyg traukiamas per prievartą. Trečioji filmo dama – Zoey Deutch, buvo lyg pilka pelytė. Neypatinga, paprasta ir, tuo pačiu, labiausiai žavinti. Greičiausiai paprastumas ir patraukia žiūrint į ją viso filmo metu.
Antraplanių aktorių buvo tikrai nemažai ir jie visi, daugiau ar mažiau, neįdomūs ir nereikalingi. Tame tarpe galima įvardinti visur tokį patį priekvaišą vaidinantį Jasoną Mantzouką, Adamą Pally‘į, Dermotą Mulroney‘į, Jake‘ą Pickingą ir kt.
Verdiktas
„Kelnėse dar ne senelis“ yra sąlyginai nebloga komedija. Jos gerumas priklauso nuo požiūrio einant į filmą. Galbūt ir teks smarkiai nusivilti Robertu De Niro dėl jo pasirinkto vaidmens, tačiau galiausiai prie šiokios tokios absurdo šventės galima priprasti ir nemažai pasijuokti salėje. Tai tikrai nėra tas filmas, kuris paliks neišdildomą įspūdį, o po kelių minučių nuo pabaigos jis bus užmirštas, bet dvi valandos praeina greitai net stebint ir juokelius apie antrą galą.
