„Spąstai“

Nuotaikingų ir romantinių komedijų režisierius Francas Coracis, jau nebe pirmą kartą bendradarbiaudamas su labiausiai apmokamu Holivudo komiku Adamu Sandleriu, kuris pelno ne tik aktoriaus, bet ir prodiuserio funkcijas, pristato savo ketvirtą bendrą projektą po aštuonerių metų pertraukos.

„Vestuvių dainininko“, „Stadiono vaikio“ ir „Klik! Arba gyvenimas pagreitintai“ kūrėjais kviečia atsidurti staigmenų kupinoje Afrikoje, kurioje susitinka du vieniši, tačiau didžiulę trauką vienas kitam jaučiantys žmonės.

Apie ką mes čia…

Kai eini į aklą pasimatymą turi būti pasiruošęs blogiausiam scenarijui. Taip būtent jautėsi Loren ir Džimas, kurie pabandė savo laimę nevykusiame romantiniame susitikime. Negana blogai praleisto laiko, abu su savo atžalomis susiruošia į Afriką, kurioje laukia ne itin maloni staigmena. Vyras ir moteris ne savo noru susitinka ir turi praleisti visas atostogas kartu. Taip prasideda ilga ir varginanti kelionė po juodąjį žemyną…

Kūrinio vidus

Tokio tipo komedijų, kokia yra „Kartu ne savo noru“, yra gyvas galas. Ir tikrai ne viena yra paties aktoriaus, scenaristo ir prodiuserio Adamo Sandlerio sąraše. Tokie filmai yra būtent šio žmogaus arkliukas, nes kitokiuose projektuose jis dalyvauti nelabai ir sugeba (išskyrus vieną, kitą dramą). Kita vertus, gal ir gerai, kad Holivude išlieka vienas žmogus, sugebantis į plačiuosius ekranus karts nuo karto išleisti žiūrimą šeimyninę komediją, kurioje gilios prasmės ieškoti nereikia, pilna komiškų situacijų ir nuoširdžių poelgių. Nepaisant įvairių nevykėliškų filmų, siaubingų kino teršimų, visos juostos, kuriose vaidina šis aktorius, yra vadinamos „Adamo Sandlerio filmais“.

Po trejų metų nesąmoningų darbų Adamas Sandleris grįžta su visai padoriu projektu, kurį žiūrint nesinori išeiti iš kino salės po pirmųjų penkių minučių. Pastarasis filmas, kurį buvo įmanoma žiūrėti, buvo 2011 metais pasirodęs „Suvaidink mano žmoną“. Dar seniau, 2008 m., pasirodė „Vakaro pasakojimai“, kurie dalinai primena „Kartu ne savo noru“.

Naujausiame aktoriaus darbe, kuriame jis trečiąkart dirba su aktore Drew Barrymore (anksčiau buvo „Vestuvių dainininkas“ ir „50 pirmų pasimatymų“, pasakojama labai gyvenimiška istorija. Iš esmės, juostoje parodoma, kaip du visiškai skirtingi gyvenimai laimingo atsitiktinumo dėka susilieja į vieną ir kartu maišosi, kol aštrūs kampai yra nugludinami iki ėriuko vilnos švelnumo. Filme apžvelgiami suaugusiųjų, paauglių, vaikų ir suaugusiųjų, paauglių ir tėvų, vyrų ir moterų santykiai. Visko beprotiškai daug, bet kažkokių mistišku būdu ir lengvais komiškais elementais suvedama į vieną ištisinę pasakojimo kryptį, kurios finalas yra toks nuspėjamas, kad net skauda.

„Kartu ne savo noru“, kaip ir visos kitos šeimos komedijos turi tipinius veikėjus – kvaila vyrą, labai stropią ir taisyklių besilaikančią motiną, vieną svajonėmis tikintį vaiką, vieną absoliučiai daužtą vaiką, kelis nepatenkintus paauglius ir panašiai. Visas filmas tiesiog grindžiamas klišių vadovėliu, arba tiksliau „Filmo kūrėjo pradžiamoksliu“. Pradžioje viskas būna labai blogai, tada būna dar blogiau, o galiausiai – laiminga pabaiga. Kiekvienas kino žiūrovas tikrai žinos, ką eina žiūrėti. Tačiau yra didelis bet. Būtent šis filmas paperka savo nuoširdumu. Jame nėra tualetinio humoro, bezdėjimų, riaugėjimų ar dar bala žino ko, ką galime rasti „Džeke ir Džilėj“ ar „Nebrendylose“. Visas filme rodomas pasakojimas yra surištas švelniu ir išties juokingu humoru, skaudžiais ar labai pažįstamais žmogiškais išgyvenimais ir visa tai galutinai užtvirtinama paprasčiausiu nuoširdumu. Galime pasidžiaugti, kad scenarijus yra išlaikomas ties paprastumo riba, o dialogai nėra visiškai nuvalkioti ir banalūs. Banalybių buvo su saiku.

Techninė juostos pusė

Didžiausias šio filmo privalumas – garso takelis. Galbūt jo ir nėra labai daug ir vietomis jis prapuola, tačiau dauguma atveju jis labai gerai papildo rodomus vaizdus. Jei prie garso takelio priskirtume ir „grupės“ „Tathos“ atliekamus kūrinius, galėtume pakelti du nykščius į viršų (tai galima suprast po filmo peržiūros).

Taip pat galima pagirti operatorių už gana neblogai nufilmuotas scenas. Didžiausią įspūdį paliko, žinoma, Afrikos vaizdai. Gamta, saulėlydžiai, bėgančios antilopės ar žolę rupšnojantys drambliai. Viskas atrodė tikrai patraukliai. Visi kiti filmo momentai – nieko išskirtinio, bet nėra ir blogai.

Specialiųjų efektų šiame filme atrodytų, nėra, tačiau buvo kelios vietos, kuriose matėsi kompiuterio darbas. Grupė oro balione tai tikrai. Gal būt ir nevertėtų kabinėtis, tačiau, visą filmą apsiėjus be kompiuterinių efektų galima jų nekišti ir pabaigoje. Taip pat, jodinėjimas stručiais atrodė kažkoks labai įtartinas. Gal ten viskas tikra, gal ne. Tai težino tik filmavimo grupė.

Montažas taip pat yra toks labai pusėtinas. Iš esmės, akis badančių vietų lyg ir nebuvo, tačiau vietomis net tos pačios scenos strigdavo, o kai kuriose vietose staigus peršokimas į visiškai kitą situaciją šiek tiek suglumindavo. Bet šie trūkumai nėra tokie drastiškai dideli.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmo centre, kaip ir priklauso, atsiduria du aktoriai – Adamas Sandleris ir Drew Barrymore. Šįkart Adamas gana gerai atliko savo darbą. Galima daryti vieną išvadą – kai jis vaidina ne savo filmuose, pasirodo tikrai neblogai. Ankstesni bandymai (nuo „Suvaidink mano žmoną“ iki dabar) buvo siaubingi. Šioje juostoje aktorius atrodė atsipalaidavęs, jam nereikėjo spiegti, rėkti ar dirbtinai juokauti. Atrodė, jog viskas tiesiog savaime plaukia ir tai buvo gražu. Prie gero vaizdo garantuotai prisidėjo Drew, kuri jau trečiame filme su Adamu atrodo visai padoriai. Niekaip nesenstanti aktorė čia atrodė lyg vaidintų save – lengvai, paprastai ir nuoširdžiai. Tačiau iškyla kiek kitokia problema – visuose trijuose filmuose, kuriuose aktoriai vaidino kartu, jie atrodė identiškai. O tai reišia, jog jie jau 20 metų juda ta pačia vaga. Nelabai džiuginantis dalykas.

Juostoje itin išsiskyrė aktorius, sportininkas ar tiesiog raumenų kalnas Terry‘is Crewsas. Geriausiai visiems žinomas ir „Nesunaikinamųjų“, aktorius tiesiog nepriekaištingai įkūnijo užknisančio, nesąmones dainuojančio ir balsus kaitaliojančio siaubingo afrikiečio akcento savininką Nickensą.

Vaikus vaidinę aktoriai, nors ir buvo filmo ašis, išties buvo nustumti į antrą planą ir nelabai atskleisti. Na, ir galbūt vos viena iš visų šešių toliau pratęs aktorystės karjerą, todėl labai gilintis į jų pavardes nereiktų. Labiausiai žinomas trečiaplanis aktorius šiame filme buvo Kevinas Nealonas, kuris jau turbūt 15 metų vaidiną tą patį – nukaršusį asilą su jauna buka kiaune parankėj.

Verdiktas

„Kartu ne savo noru“ – tai ganėtinai geras Adamo Sandlerio ir Drew Barrymore sugrįžimas į kiną. Savotiškai įdomi, šiek tiek juokinga ir nuoširdi šeimyninė komedija, neatsiribojanti nuo visų įmanomų komedijos žanro klišių, įtrauks net didesnius skeptikus ir tikrai ne kartą sukels šypseną.

6
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
5.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles