Panašu, kad paauglių gyvenimą 90-ųjų Amerikoje vaizduojantys filmai, visai kaip ir to laikmečio mamos džinsai, grįžta į madą. Prieš kiek mažiau nei savaitę internete pasirodė daug dėmesio sulaukęs pirmasis Jonah Hill režisuojamo filmo „Mid90s“ anonsas, o šį savaitgalį kino teatrus Lietuvoje pasiekė debiutinė Elijah Bynumo juosta „Karštos vasaros naktys“.
Apie siužetą
Filmo „Karštos vasaros naktys“ veiksmas nukels į 1991-ųjų vasarą nedideliame miestelyje pietryčių Masačiusetse – Cape Cod. Būtent čia po tėvo mirties visai vasarai yra mamos „išsiunčiamas“ pagrindinis juostos veikėjas šešiolikmetis Danielis. Šiam besitikint dar vienos nuobodžios vasaros kurortiniame miestelyje, visus lūkesčius nustelbia ten atrasti nauji draugai. Gero veido paauglį Danielį iš doros kelio „išveda“ vietinio miestelio blogiuko vardą užsitarnavęs mokyklos legenda ir narkotikų prekeivis Hunteris, situaciją dar labiau paaštrina simpatija gražiausiai mokyklos merginai McKayla, o galiausiai viską sugriauna vis didėjantys paties Danielio poreikiai ir įsitraukimas į prekybą narkotikais.
Greitai ir paviršutiniškai
Nors iš trumpo siužeto aprašymo gali pasirodyti, jog „Karštos vasaros naktys“ – filmas, apimantis ir kriminalinio trilerio elementus, ir paaugliškas problemas analizuojančią dramą, juostą drįsčiau pavadinti labiau paviršutiniška nei galėjo pasirodyti iš spalvingo, tačiau kiek dramatiško anonso ar kino teatrų repertuarų aprašymo.
Pirmiausia, filmo tempas pakankamai greitas, tad vietos pagrindinių veikėjų vidinių pasaulių analizei čia tikrai nelieka, o kiekvienas nutikęs įvykis – per daug nesureikšminamas. Šis įspūdis dar labiau sustiprėja filmui persiritus į antrąją pusę, kuomet pirmojoje filmo dalyje bent kiek detalizuojamos vidinės veikėjų būsenos yra pakeičiamos prekybos narkotikais ypatumų iliustracijomis. Antra, gana artimi santykiai tarp veikėjų gana dažnai lieka pakankamai paviršutiniški, nedetalizuoti, o kai kurie veikėjai – nepelnytai pamirštami vos tik juos supažindinus su žiūrovais.
Coming-of-age žanro klasika ir klišės
„Išsiunti mane visai vasarai. Kokia klišė!“, – jau per pirmas dešimt filmo minučių ironiškai per dantis iškošia Timothée Chalamet įkūnytas Danielis savo motinai, sužinojęs apie jos planus visai vasarai sūnų „išsiųsti“ į Cape Cod miestelį. Visgi, kiek ironišku tampa ir pats eilutės pasirinkimas siužete – citata gana taikliai apibūdina didžiąją dalį filmo, žinoma, ne iš gerosios pusės.
Klišių titulo labiausiai nusipelnė patys veikėjų portretai. Visai kaip ir klasikinėje coming-of-age žanro (paauglių gyvenimą iliustruojančioje) juostoje, veikėjų racionas čia taip pat gana standartinis. Pagrindinis veikėjas – gan „mėmiškas“, neproporcingai aukštas ir liesas vidutiniokas paauglys, kurį vis kas kliudo, apipila, visos gražiausios merginos ignoruoja, o tai tik sustiprina norą bet kokia kaina to dėmesio sulaukti. Netrukus pasirodo ir visiška jo priešingybė – legendomis miestelyje apipintas vietinis „blogiukas“ Hunteris (akt. Alex Roe), išmestas iš vidurinės mokyklos, permiegojęs su kas antra miestelio mergina, dirbantis vietinėje degalinėje, visgi kažkokiais būdais nuolat prasimanantis pinigų brangiausiam automobiliui ir pramogoms. Ir, galiausiai, trečioji tokio žanro filmų klasika – seksualiausioji mokyklos mergina McKayla (akt. Maika Monroe), daužanti jaunųjų gerbėjų širdis taip, jog jie pasiryžę suvalgyti net prie telefono stulpo priklijuotą gumą, jei tik šią prieš tai kramtė ji. Kažkur girdėta?
Nors klišiniai veikėjai nėra savaiminė blogybė, viso filmo metu kiek erzina šių stereotipų dar labiau sustiprintas pozicionavimas – pradedant čiulpinukų scenomis McKaylos seksualumui demonstruoti, baigiant raudonais lenktyniniais „blogiukų“ automobiliais.
Kinematografijos „miksas“ ir perspaustas grojaraštis
Išskirtinio dėmesio verti kinematografiniai filmo sprendimai, ties kuriais dirbo Javieras Julia. Jau nuo pat pirmų sekundžių dėmesį patraukia greitai besikeičiantys kadrai, iš arti filmuojami tam tikri objektai bei pasirinkta kartais labiau 60-uosius nei 90-uosius primenanti spalvų paletė. Visgi, laikui bėgant, susidaro įspūdis, jog visa tai kažkur matyta. Pavyzdžiui, kameros darbas kartkartėmis primena Weso Andersono ar Paulo Thomas Andersono ankstyvąją kūrybą ar Martino Scorsesės klasiką „Geri vyrukai“ (angl. „Goodfellas“), jeigu kalbėtume apie iš arti filmuotus dažnai pasirodžiusius marihuanos kadrus. Netgi savotiško šarmo filmo pradžioje suteikęs naratorių įkūnijęs 13-metis berniukas, filmo eigoje ima kiek trikdyti, galvoje atsiradus sąsajoms su Sofios Coppolos „Jaunosiomis savižudėmis“ (angl. „The Virgin Suicides“).
Nostalgiškai 91-ųjų vasaros atmosferai sustiprinti į pagalbą yra pasitelkiama to laikmečio muzika. Deja, bet filmo eigoje darosi panašu, jog grojaraštis buvo sudarytas paviršutiniškai (pasirinktos vėlgi „tipinės“ metams būdingos dainos) ir dėl dainų kiekybės ne sustiprino, bet kiek išsklaidė tvyrančias emocijas.
Jaunųjų aktorių indėlis
Džiugina tai, jog jaunoji aktorių karta tapo faktoriumi, filmo kokybės svarstykles persveriančiu į „geriau nei vidutiniškas“ pusę. Nors pagrindinį vaidmenį įkūnijusiam T. Chalamet dar tik 22 metai, bet būtent jis tampa šio filmo žvaigžde ir diktuoja gerą vaidybos tempą viso filmo metu. Ir nors atkartoti nepriekaištingo „Oskaro“ nominaciją pelniusio pasirodymo filme „Vadink mane savo vardu“ (angl. „Call Me By Your Name“) aktoriui gal ir nepavyko, pasirodymas naujoje juostoje yra gana arti pastarojo.
Neatsilieka ir kiti pagrindiniai aktoriai. Nors tiek Maikai Monroe, tiek Alexui Roe teko jau minėti pakankamai klišiniai vaidmenys, nemeluosiu teigdama, jog aktoriai sugebėjo sukurti šarmingus veikėjų portretus. Kadangi tai vienas didesnių Alexo Roe vaidmenų, būtų nenuostabu, jei po šio puikaus, šiek tiek Jamesą Deaną primenančio pasirodymo, aktorius sulauktų daugiau pasiūlymų pagrindiniams vaidmenims atlikti. Kita vertus, netgi šiek tiek gaila, jog Bynumas tiek nedaug prasmingų scenų ir dialogų skyrė Maikai Monroe, kuri šioje juostoje turėjo dar daugiau potencialo atsiskleisti.
Reziumė
Panašu, jog kiekvienas bandymas sukurti naują 90-uosius ar bet kurį kitą dešimtmetį atvaizduojantį filmą visada balansuoja ant labai plonytės linijos tarp natūraliai pajaučiamo autentiškumo ir kičo. Vertinant šią juostą, susidaro įspūdis, jog režisierius Elijah Bynumas savo debiutiniame filme pasitelkdamas stereotipinius veikėjų portretus ir gana dirbtinais metodais kuriamą 90-ųjų dvasią, nuo kičo niekur nepabėgo.
Kita vertus, vasarą, kuomet kino teatrų tinklalapiai ir šiaip negali pasigirti puikiu repertuaru, „Karštos vasaros naktys“ gali tapti tinkamu pasirinkimu norint neįpareigojančiai praleisti vakarą. Bene kiekvieno paauglystę primenantys ilgi vasaros vakarai, pakankamai greitas veiksmo tempas, kinematografiniai sprendimai ir įtikinanti aktorių vaidyba filmą paverčia daug mąstyti neįpareigojančia ir greitai susižiūrinčia drama.
