Hallie Meyers-Shyer užaugo komedijose. Gal tai ir nėra visiškai tikslu, bet vaikystėje ši jauna kino kūrėja pasirodė kelete šio žanro filmų. Tarp jų jau klasika tapusios abi „Nuotakos tėvo“ (angl. „Father of the Bride“) dalys ar komedija „Ko nori moterys“ (angl. „What Women Want“) – filmas, kuris pasirodė tuo metu, kai Melas Gibsonas dar buvo seksualus vyras ir gerbiamas kino visuomenėje (dabar beveik nei to, nei to nelikę). Priežasties, kodėl H. Meyers-Shyer pasirodė visuose tuose filmuose, toli ieškoti nereikėtų. Vertėtų tik užmesti akį į jos gimimo liudijimą, kur pamatytume, kad jos gimdytojai yra Holivude žinomos asmenybės Nancy Meyers bei Charlesas Shyeris, kurių kūrybiniame dosjė jau minėtos juostos ir dar keletas darbų, iš kurių tikrai esate matę ne vieną, o gal ir ne du. Taigi, žinomų ir savo vardą (ne Francio Fordo Coppolos lygio vardą, bet vis tiek vertinamą) užsitarnavusių kūrėjų atžala žengia į kino pasaulį ir pristato mums pirmąjį savo darbą – romantinę komediją „Kaip išsirinkti vyrą“ (angl. „Home Again“). Tad ir pakalbėkime apie pirmojo H. Meyers-Shyer blyno skonį ir nuodegulių kiekį.
Trumpai apie siužetą
Alisa (akt. Reese Witherspoon) neseniai išsiskyrė su vyru Ostinu (akt. Michaelas Sheenas). Kartu su dukromis moteris grįžta į gimtąjį Los Andželą. Čia švęsdama savo 40 metų jubiliejų Alisa sutinka tris jaunus kino kūrėjus, kuriems verkiant reikia vietos kur apsistoti. Paraginta savo mamos (akt. Candice Bergen) Alisa priima jaunuolius gyventi pas save. Taip prasideda išskirtinis vienišos mamos gyvenimo etapas.
Lengvumas, visur lengvumas
„Kaip išsirinkti vyrą“ patenka į lengvų filmų kategoriją. Žinoma, dėl šios kategorijos nekonkretumo kiekvienas iš mūsų gali susigalvoti kas jam yra lengvas filmas, bet bendriniai vardikliai bus tie patys. Tai filmai, kurie neįpareigoja. Nepriverčia susimąstyti apie egzistencines problemas. Jų siužetas nuoseklus, be didesnių išvedžiojimų ar netikėtų siužeto vingių. Jie dažniausiai būna komiški ar surišti su romantika. Tokie filmai dvelkia gaiviu vasaros vėjeliu. Kaip skaitiniai paplūdimyje, tik kinematografiniame pavidale.
H. Meyers-Shyer režisūrinis bei scenaristinis debiutas patenka į lengvų filmų kategoriją. Tačiau net ir tokie neįpareigojantys ir iš pirmo žvilgsnio paprasti filmai gali nustebinti. Siužetas gali būti pagaulus ir įtraukiantis. Filme girdimi juokeliai gali priversti kratytis kino teatro kėdėje iki nukritimo. Muzika, aktoriai… Nors ir nėra sukurti taikantis į aukštąsias materijas, lengvi filmai gali nustebinti ar žavėti kažkuo. „Kaip išsirinkti vyrą“ nei stebina, nei per daug žavi.
Filmas nėra per daug juokingas, kad prisimintum jį dėl puikių sąmojų, tad gera komedija jį pavadinti sunku. Tačiau matomos veikėjų istorijos taip pat per daug neįtraukia ir nepriverčia įsijausti bei rūpintis kas nutiks su filmo personažais. Tų istorijų pateikimas ne tik, kad nėra labai įtraukiantis, bet ir nėra ypatingai rimtas, tad „Kaip išsirinkti vyrą“ nelabai įsipaišo ir į dramos kategoriją. Koks tai filmas? Jei atvirai, joks. Jis nėra nei labai prastas, nei labai geras. Toks per viduriuką. O vidutinybe būti nėra labai gerai. Jei esi blogas, tai bent supranti, kad esi blogas. O kai esi nei šioks, nei toks… Tai toks meh jausmas.
Siužetas vystomas lengvai ir gana greitai. Žiūrovui nebus sunku suprasti kas vyksta ir kodėl. Tačiau pati istorija yra nelabai tikėtina, o ją vystantys esminiai lūžiai atrodo atsiradę iš niekur. Tad belieka gūžtelėti pečiais ir toliau plaukti kartu su filmo herojais.
Pokalbiai, kurie mezgėsi tarp ekrane matomų žmonių didelio susižavėjimo taip pat nekėlė. Rimti ir esminiai pokalbiai natūralumu ir dramatiškumu tikrai nedvelkė. Beveik visi dialogai atrodė neišdirbti, forsuoti ir parašyti tik tam, kad būtų parašyti. Lyg filmo prodiuserė Nancy Meyers su diržu stovėjo prie stalo, kol jos dukra, juostos režisierė ir scenaristė Hallie Meyers-Shyer rašė istoriją, tik tam, kad parašytų ir negautų skūron. Žinoma, persūdžiau, tačiau tikrai buvo jausmas, kad istorija ir dialogai parašyti tik iš reikalo, bet kaip, svarbu, kad darbas būtų padarytas. O ar jis padarytas kokybiškai, tai ai, koks skirtumas.
Jei atrodo, kad po šio filmo niekas neįsimena, tai klystate. Įsimena aktorių vaidybą, kurią aptarsime netrukus. Taip pat įsimena ilgos scenos, kuriose groja muzika, o veikėjai šnekasi tarpusavyje. Bandymas sujungti vaizdus ir muziką, be žodžių nupasakoti istoriją. Tik tas bandymas labai prailgsta. Atrodo, kad režisierė stengėsi tokiomis ilgomis scenomis priversti suprasti kas vyksta net visiškai nenuovokų žiūrovą. Nebūkite tokios prastos nuomonės apie savo žiūrovus. Ir tokiomis ilgomis scenomis nekankinkite mūsų. Nes nei muzika ypatingai graži, nei koks stilistinis ar vizualinis pateikimas kažkuo išsiskiriantis, jog priverstų visą tą ištęstą sceną žiūrėti. Negaiškite mūsų ir savo laiko, mieli kūrėjai!
Vardai ir veidai
Aktorių ansamblio pasirodymas buvo, tikriausiai, vienas labiausiai nuvylusių dalykų šiame filme (jeigu neįtrauksime visiškai beraščio žmogaus parengtų lietuviškų subtitrų). „Oskaro“ laureatė žavioji Reese Witherspoon šiame filme atidirbo ir tiek. Didesnių pastangų šis vaidmuo iš jos nepareikalavo (arba ji pati iš savęs to nereikalavo), tad ir apie kažkokį dūšios įdėjimą net neverta kalbėti. Michaelas Sheenas, tikriausiai, irgi pasižiūrėjo į šį vaidmenį kaip į chaltūrkę ir papildomą lengvai gaunamą honorarą.
Žymiausių fillmo vardų atmestina vaidyba nuvilia, tačiau per daug nestebina, jog aktoriai per daug nesidraskė šiame projekte. Tačiau liūdina pagrindinių trijų vyrukų pasirodymas. Šie aktoriai dar tikrai nėra išsikovoję savo vardo Holivudo olimpe, tad turėjo net ir tokiame lengvame filme plėšytis ir dirbti kaip už tėvynę. To nebuvo.
Mažiausiai priekaištų skrieja Jonui Rudnitsky‘iui. Įkyrokas šio aktoriaus balsas, tačiau jo vaidyba buvo labiausiai organiška iš visų jo kolegų, o sužibėti sutrukdė prastoka istorija ir dirbtiniai dialogai. Kitas jo kolega Natas Wolffas gavo palyginus nedaug laiko ekrane, tačiau atrodė irgi, švelniai tariant, nekaip.
Nemaloniai stebino pagrindinį vyrišką vaidmenį gavęs Pico Alexanderis. Jis sugebėjo sugadinti net ir prastai parašytus dialogus. Jo vaidyba buvo apverktina ir tinkanti nebent mokyklos spektakliui, bet tikrai ne plačiajai auditorijai skirtam filmui. Net ir vidutiniai lengvi filmai turi savo standartus, o iki jų P. Alexanderiui buvo kaip iki mėnulio.
… ir pabaigai
„Kaip išsirinkti vyrą“ yra niekuo neišsiskiriantis vidutiniškas filmas. Jo legvumas ir paprastumas bus įprasmintas tuo, kad jūs pamiršite šį filmą labai greitai. Tai tikrai nėra labai jau prastas filmas, tačiau didelis klausimas, ar jis vertas jūsų išleidžiamų eurų bilietui. Šis darbas tinkamas lietingam savaitgalio vakarui, kai rankose vyno taurė ir nėra ką žiūrėti, nes viename kanale rodo „TV pagalbą“, o kitame „Duokim garo“. Tada tokio pobūdžio filmas yra geriausias pasirinkimas.