„Obuolys“
Režisierius ir scenaristas Joshua Michaelis Sternas, kurio filmografijoje galima pasigesti iškilių ir žinomų filmų, gavo puikią progą pasipuikuoti ir pagaliau garsiai prabilti apie save pristatydamas filmą apie vieną iškiliausių mūsų dienų genijų – Steve‘ą Jobsą.
Režisierius kviečia iš arti pamatyti nuo ko prasidėjo kelionė link galingiausios pasaulyje korporacijos, susipažinti su ekscentrišku novatoriumi ir atskleisti „Apple“ sėkmės receptą.
Apie ką mes čia…
Idealistas ir svajotojas, paprastas studentas Stivas, vieną dieną suvokia, jog kompiuteriai ateityje gali padaryti tikrą perversmą žmonių gyvenime. Kartu su savo bičiuliu Vozu ir kitais draugais, jis sukuria kompaniją, kurios tikslas padovanoti kiekvienam žmogui džiaugsmą. Laikui bėgant, bičiulių svajonė tampa realybe, bet deja, kartu su sėkme atsiranda kliūtys galinčios sustabdyti visą perspektyvios kompanijos veiklą.
Kūrinio vidus
Mirus vos tik prieš keletą metų „Apple“ įkūrėjui Stivui Jobsui, Holivudas išprotėjo ir pradėjo kurti planus apie jo biografijos pristatymą didžiuosiuose ekranuose. Vienu iš tokių bandymų tapo šis filmas paremtas Valtero Isaksono knyga, kurios dėka bent truputį galima atskleisti genialaus novatoriaus gyvenimą ir parodyti „Apple“ istoriją, nuo pačių jos ištakų.
Tiesą sakant, perskaičius knygą ir pasižiūrėjus filmą galima teigti, jog kūrėjai iš jos pasisavino ne daugiau kaipo dvidešimt procentų, todėl siužetinės linijos eigos metu galima pastebėti, jog Jobso figūra nėra atskleidžiama taip, kaip norisi, o vietoje to visas dėmesys sutelkiamas į „Apple“. Žinoma, galima sakyti, jog Stivas ir yra „Apple“, bet būkime teisingi, režisierius nesugebėjo subalansuoti korporacijos kūrimosi proceso su jos įkūrėjo transformacija.
Pirmiausia atkreipkime dėmesį į Jobsą ir jo pateikimą filmo metu. Plačiai parodomi keli gyvenimo faktai, jokių užuominų apie vaikystę, laimingos šeimos portretas ir jaukūs tėvų namai bei galiausiai keli kadrai iš jo indėlio į „Apple“. Žinant, jog Jobsas buvo paranojikas sunkiai valdantis savo emocijas, egocentrikas, tai tas visiškai neatskleista. Matome tik genialaus vizioneriaus portretą, kuris ėjo link savo svajonės užsibrėžto tikslo link. Žinoma, kartu bandyta parodyti, jog jis nėra kaip visi, tačiau perteikti jo tikrąjį psichologinį portretą nesugebėta. Gražus ir idealus genijaus paveikslas, kuriam meldžiasi milijonai „Apple“ vartotojų visame pasaulyje.
Iš kitos pozicijos žiūrint šį filmą matome platų korporacijos susikūrimą. Keista, jog kūrėjai pavadino filmą Stivo garbei, kai visas filmas buvo viena didžiulė „Apple“ reklama, kurioje dominavo jos istorija. Veikėjai visiškai nustumti į šalį, kas ir leido manevruoti režisieriui ties prastesniais išvedžiojimais, pateikiant vien faktus apie korporaciją. Žmonėms, kurie nėra susipažinę artimiau su „Apple“, filmas galės šiek tiek atskleisti jos sėkmės priežastį. Juosta tampa neblogu almanachu žiūrint į kompaniją iš jos vidaus.
Šnekant apie siužetinės linijos pateikimą ir veiksmą, reikia pripažinti, jog filmas nėra nuobodus ir kartu susižiūri gana žvaliai, tačiau žiūrint iš dramos perspektyvos, tai trūko draminės įtampos, kuri tikrai buvo reikalinga. Kaip jau minėta anksčiau, filmas parodomas remiantis faktais apie kompaniją, todėl jo tęstinumas tampa lygus ir link pačios pabaigos nėra jokių nukrypimų į praeitį, todėl viskas pateikiama eilės tvarka.
Juostoje mažai įsimintinų akimirkų, tačiau labiausiai įstrigęs filmo momentas, kuris geriausiai perteiktas, tai anų metų atmosfera. Šukuosenos, hipiškas gyvenimo būdas, apranga, mašinos, pastatai. Puiki kelionė laiku, kurios dėka pasijaučiame aštuntame dešimtmetyje, todėl atsižvelgiant bendrai į visą projektą jis nenuvilia, nors žinoma gaila, kad Jobsas taip ir liko antrame plane.
Techninė juostos pusė
Atskleidžiant anų metų atmosfera reikia ne tik atitinkamai pateikti dekoracijas ir veikėjų aprangą, bet ir fonines spalvas. Viskas primena netgi anų metų filmus ir jų filmavimo stilių. Pasendintas vaizdas padaro nebloga įspūdį.
Garso takelis užtat gana silpnokas. Visiškai nedera muzikinės kompozicijos prie filme rodomų scenų. Bando sukelti įtampą, bet nepavyksta, o kartu čia nėra trileris ar kokia veiksmo juosta, kad skambėtų tokie kūriniai, kurios tenka girdėti.
Operatoriaus darbas neblogas, kai kuriose vietose žinoma nesugebėjo detaliai parodyti iškilusių situacijų, tačiau tenka pripažinti, jog filmo pradžioje ir Jobso pristatyme buvo vizualiai labai meistriškai pateikiama scena. Gaila, jog ne visos scenos tokios kerinčios, kaip ta.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pasirenkant Ashtoną Kutcherį į Jobso vaidmenį, internete pasipylė tiek daug neigiamų atsilepimų, jog iš karto užsinorėjo pamatyti jo pasirodymą tokiame amplua. Visgi aktorius asocijuojasi visiems su komedijos žanru, o dramoje jį pamatyti yra retenybė. Pasižiūrėjus į jo vaidinamą personažą galima pasakyti tik tiek, jog vizualiai jis labai primena Stiveną. Aktoriaus stovėsena ir eisena irgi gana specifiškai perteikė Jobsą, kuris irgi panašiai vaikščiojo. Ir tai viskas. Vaidybos plane visą filmą matosi tas pats komedinis gražuoliukas Kutcheris, dėl kurio iš proto eina mažos ir didelės mergaitės. Gaila, jog nesugebėjo iš savęs išspausti kažko daugiau, nei vien tik panašią išvaizdą.
Užtat Stivo Vozniako portretas puikus. Joshas Gadas pasidarbavo iš peties, o ir dramatiniai aktoriaus sugebėjimai pagaliau buvo atskleisti. Nors panašumas minimalistinis, tačiau vaidyba kerinti. Toks liūdnas žmogaus šešėlis prieš didįjį genijų. Vaidybos plane tai maloniausia akimirka stebint Vozą.
Antraplaniai filmo veikėjai nieko įsimintino ir verto dėmesio neparodė, nebent galima paminėti, jog juostoje pasirodė tokios antraplanių vaidmenų žvaigždės kaip J.K. Simmonsas, Dermotas Mulroney‘is, Matthew‘as Modine‘as ar Kevinas Dunnas, kurie atliko įprastą darbą užpildant aktorių gretas filme.
Verdiktas
„Jobs“ – tai filmas ne apie genialų ir savo vizijų netausojantį novatorių, bet apie iškiliausios ir brangiausios pasaulio korporacijos susikūrimo istoriją, kurioje dominuoja puikiai perteikta aštunto dešimtmečio epochos atmosfera ir nenuobodžiai pateikti faktai apie „Obuolį“.
