Iksmenai. Tamsusis Feniksas

X-Men: Dark Phoenix

„Iksmenai. Tamsusis Feniksas“ yra filmas, kuris neturi jokios priežasties egzistuoti. Tai supranta žiūrovai, dėl kurių pirmasis juostos savaitgalis tapo prasčiausiu „Iksmenų“ franšizės istorijoje. Tai supranta aktoriai, reklamuojantys šį filmą žiovaudami ir pro sukąstus dantis. Supranta netgi kūrėjai, kardinaliai perdirbę filmo siužetą likus stebuklingai mažai laiko iki filmo premjeros. Tai yra juosta be identiteto ir be aiškios minties, o tai matosi nuo pirmųjų minučių.

Viskas prasideda nuo to, kad „Tamsusis Feniksas“ yra šioje franšizėje kartą jau matyta istorija. Paremta to paties pavadinimo siužeto linija garsiuosiuose „Marvel“ komiksuose, čia ji pasakoja apie Džinę Grei (akt. Sophie Turner) – vaikystėje traumą patyrusią stiprią mutantę, priimtą į Čarlzo Ksavjero (akt. James McAvoy) mutantų mokyklą. Kartą ji su Iksmenų komanda eilinį kartą gelbėdama pasaulį kosmose susiduria su neregėta energija, kuri ją užvaldo. Filmas vėliau tampa istorija apie tai, kaip Iksmenai stengiasi išgelbėti savo mylimą komandos narę ir tuo pačiu nuo jos apsaugoti visą pasaulį.

Ši siužeto linija prieš daugiau nei dešimtmetį buvo ekranizuota trečiojoje „Iksmenų“ dalyje, kurią režisavo Brettas Ratneris ir kuri po pirmųjų dviejų hitų buvo priimta gana šaltai tiek žiūrovų, tiek kritikų. Pirmą kartą į režisieriaus kėdę sėdantis ir keletą franšizės filmų jau parašęs Simonas Kinbergas čia norėjo atpirkti kaltę ir įgyvendinti šią istoriją su tokiu dėmėsiu, kokio ji ir nusipelno.

Bėda ta, kad niekas dabar negalėtų įvardinti, kas yra „Iksmenų“ filmas. Prieš du dešimtmečius pradėta franšizė buvo fenomenas – juosta apie superherojų komandą iš komiksų iki tol buvo neįsivaizduojamas reiškinys. Šie filmai praskynė kelią dabartiniam Holivudui, eilinius aktorius pavertė žvaigždėmis ir vis siekė naujovių. Kai žiūrovams ir kūrėjams nusibodo panašūs tos pačios komandos nuotykiai, franšizė viską apvertė su filmais „Pirma klasė“ ir „Praėjusios ateities dienos“. Juostose buvo pristatytos jaunesnės jau pažįstamų veikėjų versijos, galiausiai susidūrusios su vyresnėmis, o kūrėjai originaliai sumaišė kortas ir atgaivino entuziazmą visa franšize. Tokie filmai kaip „Dedpulas“ ir „Loganas“ prie to tik dar labiau prisidėjo.

Tada pasirodė „Iksmenai. Apokalipsė“, kur pasirodė, kad iš originalumo ir begalinių idėjų viskas vis tiek gali pasibaigti tradiciškai chaotišku superherojų filmu. „Tamsusis Feniksas“ tai pratęsia, tik dar nuobodesniu būdu.

Džinės Grei istorija šiame filme yra tokia, kuriai reikia žinoti, kas yra Džinė Grei – veikėja, tik epizodiškai pasirodžiusi ankstesniame franšizės filme. Reikia, kad ji rūpėtų žiūrovams ar bent įtikinamai rūpėtų veikėjams, nors nėra nei taip, nei taip. Filme veikėjai visą laiką praverkia ar kremta lūpas, kiek daug Džinė jiems reiškia, galiausiai yra motyvacinių kalbų ir kabinimų už asmeninių veikėjų istorijų, tačiau nėra jokio konteksto. Viskas tuščia, neparuošta, nepabaigta. Filmas yra vienas ilgas emocinis chaosas, iš anksto primetantis, kad žiūrovai bus pasiruošę rūpintis veikėjais, o žiovaujančių žmonių pustuštėje salėje teko pamatyti ne vieną.

Siužetas bendrai yra sujauktas, net jeigu matosi, kad S. Kinbergas yra patyręs scenaristas. Džinės Grei istorija viską įžemina ir tampa filmo centru, kuriame taip pat yra pasauliui grasinanti Vuk (akt. Jessica Chastain), tradicinė įtampa tarp Čarlzo ir Eriko (akt. Michael Fassbender) mutantų grupių bei nerangios alegorijos apie mutantus kaip apie atstumtuosius visuomenės narius. Neaiškios istorijos kulminacija tampa kelios kovų scenos, kurios yra išties vizualiai įdomios ir sukeliančios šiokią tokią įtampą. Ne dėl veikėjų ir jų ateities – filmas nei kiek nepasidomi jokių veikėjų istorijomis ar santykiais, primesdami, kad žiūrovai galvoje įsivaizduos visus santykių pasikeitimus (romantinius ar konfliktinius), kurie įvyko nuo paskutinio filmo. Tos kovos yra tiesiog įdomios iš didelių holivudinių filmų perspektyvos – jos yra masyvios, spalvingos, jose visi miršta įspūdingai, o akyse tiesiog matai, kur tirpsta filmą į bankrotą besitempiantys milijonai.

Žiūrint „Tamsųjį Feniksą“ susidaro įspūdis, kad jis sukurtas kino veteranų, šventai tikinčių, kad žiūrovus domina tokie dalykai, kurie domindavo anksčiau. Ir kol „Iksmenai“ buvo vienintelė superherojų komanda kine, kovos su ateiviais ir pasaulinėmis grėsmėmis buvo įdomios. Kai tokie filmai dabar pasirodo kartą per porą mėnesių, auditorijai reikia kažko įdomesnio – labiau specifinių ir tuo pačiu didelių istorijų, kurių aukso standartas gali būti naujausia „Keršytojų“ dalis. „Tamsusis Feniksas“ yra pagal seną modelį statytas filmas, kurio kūrėjai vidury filmavimo suprato jo beprasmiškumą ir dar bandė pakeisti situaciją perfilmuodami kone pusę siužeto ir vis tiek gaudami tuščią istoriją su keliais įdomesniais sprogimais ir nieko nereiškiančiomis (bei aktorius iš varžančių kontraktų paleidžiančiomis) mirtimis.

Kitaip sakant, „Iksmenai“ priėjo savo natūralią mirtį. Franšizė bet kuriuo atveju artimiausiu metu bus įlieta į „Marvel“ kino visatą dėl milžiniškų „Disney“ studijos turtų, ir ją pribaigti reikėjo anksčiau ar vėliau. Gal po „Tamsiojo Fenikso“ visiems bus aiškiau. Kai tiek kūrėjai, tiek aktoriai, tiek žiūrovai yra praradę bet kokį entuziazmą dėl filmų, kurie tiek daug reiškė šio amžiaus kinui, galbūt pats laikas viską tiesiog užmiršti.

5.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
5.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
5.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. erj / 2019 liepos 17

    Savo neoriginalumu ir statiškumu filmas tikrai tampa pigių triukų šėlsmu su tik trupinėliu charizmos ir žavesio. Būtent tokius filmus galima įvardinti angliška fraze ,,hot mess“.
    Galiu numanyti, kad fantastikos žanro mėgėjams jis nebūtinai pasirodys toks bevertis, galbūt net pataps savotišku ,,guilty-pleasure“ filmu, kas nėra pasaulio pabaiga…

    Tad galima sakyti tai veltui praleistos 2 valandos, o kartu galima teigti, kad filmas visai ,,susivirškino“.