Filmo režisierius Shane‘as Blackas neturi itin didelio režisuotų filmų arsenalo – viso labo tik keturios juostos iki filmo „Grobuonis. Patobulinimas“, iš kurių trys yra gan gerai žinomos platesnei auditorijai ir pasižymi nuotaikingais dialogais, linksmomis situacijomis ir yra arčiausiai to, ką galime vadinti veiksmo komedijomis. Kaip nutiko, jog mažai patirties turintis režisierius gauna režisuoti filmą, priskiriamą siaubo – veiksmo žanrui? Pasistengsiu tekste tai paaiškinti. Mat patobulinimas atsirado ne tik filmo pavadinime. Tai kiek kitoks filmas nei galėjome tikėtis lyginant su ankstesnėmis dalimis. Be esminių pasikeitimų, susijusių su režisieriumi, verta paminėti ir tai, jog S. Blackas, nors ir neturėdamas daug patirties režisieriaus kėdėje, daugiau nei trisdešimt metų rašo scenarijus, o tai jau šis tas.
Siužetas
Į Žemę ir vėl nusileidžia ateivių laivas. Grėsmingasis Grobuonis – tobulas medžiotojas, kuris ieško aukų savo malonumui, o smagiausia juk sučiupti žmones. Tik šį kartą jo tikslas kiek kitoks nei vien smagiai praleisti laiką ir žmonės privalės tai suprasti, jei norės likti gyvi. Patyrusių karių komanda, jauna mokslininkė ir ypatingų gabumų turintis berniukas suvienys jėgas tam, kad apgintų vienas kitą ir įveiktų už save stipresnius priešus.
Režisieriaus potėpiai ir pakitęs žanras
Kaip jau minėjau, tai visiškai kitoks „Grobuonio“ filmas nei esame įpratę matyti. Kai miniu ankstesnius filmus, turiu omenyje pirmą ir antrą filmo dalį (nors dėmesio realiai verta tik pirmoji, bet tebūnie abi). Vėliau sekę filmai, kuriuose taip pat pasirodė paslaptingasis ateivis su kitu siaubo filmų klasikiniu veikėju Svetimu, yra tiek blogi, kad net neverti būti daugiau paminėti. Ryškiausia naujausios filmo dalies pasikeitimo priežastis, žinoma, yra režisierius, kuris kur kas lengvesnį toną ir jo filmams būdingus juokelius įterpia į šiaip jau tamsų bei grubų Grobuonies pasaulį. Žinoma, žudymo bus (net atvirai paleistų žarnų), tačiau viso to priimti, kaip anksčiau, jau nepavyks, nes viena po kitos sekančios scenos, kuriose kompanija tai kvailai juokauja, tai vieni iš kitų tyčiojasi, tai prieš akis paleidžiami viduriai, sukelia visiškai dvilypes nuotaikas bei reakcijas. Filmas tampa fragmentuotas ir nenatūraliai sulipdytas, be nuosaikesnių perėjimų iš scenų, kas pagerintų situaciją. Patys juokeliai kartais neblogai vykę, o didžiausias pagyrimas tenka už originaliai pasirinktą veikėjų suvienijimo planą. Kaip žinia, režisierius prisidėjo prie šio filmo ir kurdamas jo scenarijų. Tai davė truputį vaisių.
Protarpiais galima pagalvoti, kad jei ne scenos, kuriose daug kraujo, filmas tilptų net į filmo, skirto visai šeimai, rėmus. Ypač pavyzdingas karys tėtis, gražuolė mama ir ypatingai protingas berniukas, kuris įveiktų nenaudėlius ateivius, bet ačiū Dievui buvo apsiribota tik keletu tokių potėpių nepaverčiant filmo tragikomišku.
Veikėjai ir aktoriai
Pagrindinis veikėjas Kvinas Makena – patyręs ir gausybę apdovanojimų turintis karys, kuris vykdydamas slaptą operaciją vienas pirmųjų susiduria su ateiviu. Jį įkūnija Boydas Holbrookas, kuris geriausiai žinomas iš serialo „Narkotikų prekeiviai“ (angl. „Narcos“). Man šis aktorius kur kas labiau patinka ne savo vaidyba, o balsu, puikiai tinkančiu kietam vyrukui vaidinti. Aktoriaus balsas natūraliai išraiškingas – jis puikiai atsiskleidė minėtame seriale, tačiau aptariamame filme to pritrūko. Kas liečia vaidybą – aktoriui neteko suvaidinti sudėtingų emocijų ir situacijų, o vien iš to, ką matėme, sakyti, jog buvo puiku, negalima. Savo amplua rėmuose aktorius „susitvarkė“ ir tiek.
Kur kas įdomesnis man šį kartą buvo Makenos sūnus Roris. Tai vienuolikmetis aktorius, kuris, jei tik norės ir dirbs, taps nuostabiu aktoriumi (teisingiau būtų teigti, kad jis jau yra toks, bet viskas dar ateityje). Gal tai ir nebuvo geriausias filmas atsiskleisti jaunojo aktoriaus vaidybai, tačiau berniukas iš visų „susitvarkė“ geriausiai, o jei bus juo abejojančių – pažiūrėkit į jo atliktą darbą stipriai rekomenduojamame filme visai šeimai „Gerumo stebuklas“ (angl. „Wonder“). Priekaištą jo atveju būtų galima priskirti tik scenarijui, kuris leido nesunkiai nuspėti, kaip įvykiai aplink jį klostysis toliau.
Filme itin gausu ir antraplanių veikėjų. Visus apžvelgti nėra reikalo, tačiau bendrai paminėsiu, jog jie spalvingi ir savaip pakvaišę, kas prideda daugiau malonumo stebint juostą. Kai kuriems jų pritrūko laiko ir turinio užpildyti „background“ istorijas, tačiau tie, kurie spėjo, pakankamai neblogai tai atliko. Išskirsiu du antraplanius veikėjus, kurie buvo gan svarbūs – naujosios Makenos kompanijos neformalus lyderis Nebraska ir atsitiktinai tarp jų atsidūrusi mokslininkė Keisi. Jie skirtingi ne tik savo vaidmenimis, bet ir tuo, kaip jie „užpildyti“. Nebraskai buvo suteikta istorija apie tai, koks jis buvo anksčiau, apie tai, kaip tai jį pakeitė, ir kaip tą istoriją galime išgirsti iš kelių skirtingų perspektyvų. Tuo tarpu Keisi nenatūraliai drąsi ir kieta mokslo atstovė, apie kurią nieko įdomaus nesužinome. Nebraską įkūnijęs Trevante‘as Rhodesas (vaidinęs „Mėnesienoje“ (angl. „Moonlight“)) sugeba savo veikėją paversti paslaptingu ir nevienalyčiu, o Olivia Munn, įkūnijusi Keisi, tampa tipine tokių filmų aktore, kurią vėliau prisiminti nėra jokių šansų.
Techninė pusė
Be abejonės svarbiausias čia turėtų būti Grobuonis ir tai, kaip jis pateiktas. Jo išvaizda ir kostiumas visada traukė daugelį žiūrovų. Puikiai jis atrodo ir šį kartą, tik jis galbūt pernelyg dažnai ir atvirai parodomas šitaip sunaikinant kitą svarbią jo savybę – paslaptingumą. Tačiau tai kompensuodami kūrėjai leidžia išvysti kai ką iki šiol nematyto – kitą svetimą būtybę, kurios neišduosiu, tačiau tai teikia vilties, jog ateityje bus galima išvysti ir dar kitokių gyvybės formų šitaip paįvairinant ribotą turinį ir leidžiant daugiau paganyti akis į specialiuosius efektus.
Nuspręsta sujungti ankstesnių dalių aplinką – kautynės vyks tiek mieste, tiek miške, turinčiame priminti pirmosios dalies džiungles. Bandymas keisti aplinką yra gerai. Tokiu būdu siekiama išvengti nuobodumo, tačiau pačios scenos miške gan „skystokos“ ir pasilikti arčiau miesto šį kartą būtų buvę išmintingiau. Kameros darbas kiek erzinantis – mat kautynių metu ji šokinėja ir neleidžia užfiksuoti konkrečių veiksmų ar įvykių, o apie šiuos, žinoma, įspės pasikeitusi grėsminga aka „mes čia nieko nenorime pasakyti“ muzika.
Reziumė
Čia Grobuonis ir eiti į kiną tikintis kažko daugiau būtų kvaila. Jei pasiseks – tai bus tiesiog pramoga, jei ne – lėkštas ir žlugti pasmerktas filmas. Lėkštumo jame tikrai yra, tačiau naujasis režisierius stengėsi pateikti kiek kitokį Grobuonies filmą, kuriame nestinga humoro ir spalvingų antraplanių veikėjų, o tai bent iš dalies kompensuoja filmo trūkumus. Naujas startas buvo pasirinktas ne veltui – mat tikimasi pradėti naują perkrautą seriją, kurioje bent truputį gerų emocijų turėtų patirti nemaža dalis žiūrovų.
