Šiais metais kino teatrus pasiekė tikrai nemažai tiek romantinių dramų, tiek knygų adaptacijų, todėl šie žanrai, galima sakyti, buvo dominuojantys kine. Jie, beabejo, dominavo ir ankstesniais metais, mat kurti filmus pagal knygas yra be galo pelninga, o romantiniai filmai vienu ar kitu atveju turi savo auditoriją. Dažniausiai moterišką, nors absoliutinti nevertėtų. Tačiau yra vienas knygų autorius, kurio darbus galima priskirti abiems šiems stiliams. Tai – Nicholas Sparksas. Visiškai tuščių, siaubingai neįdomių ir identiškų meilės romanų autorius, kurio knygos dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių yra be galo populiarios. Šis populiarumas kino studijas skatina ekranizuoti autoriaus rašliavas, kad ir kokios jos būtų prastos. Ir, žinoma, visada reikia pabrėžti „Užrašų knygutę“ (angl. „The Notebook“). To priežastis – vienintelė padori knygos adaptacija su puikiais, gerai savo darbą atlikusiais aktoriais. Po 2004 metais pasirodžiusio filmo sekė identiškos istorijos tik su kitais veikėjais, o filmų kokybė tiesiog ritosi nuo kalno. Ir dabar į mūsų kino teatrus atkeliauja dar viena romantinė drama, sukurta pagal to paties pavadinimo N. Sparkso romaną „Geriausia, ką turiu“ (angl. „Best of Me“).
Turinys
Po sprogimo naftos platformoje Dosonas yra nubloškiamas į vandenį. Šios traumos metu jis akimirkai prisimena savo jaunystę ir jos metu sužibusią pirmąją meilę. Tuo pat metu, kažkur visai kitame Amerikos kampelyje, gyvenimu nusivylusi Amanda žvelgia į žvaigždes ir taip pat bando suvokti, kuo ir kam nusikalto gyvenime, kad turi jį leisti su alkoholiku vyru. Galiausiai ir ji prisimena savo jaunystės meilę. Ir staiga likimas iškrečia pokštą, kai abu gyvenimo išskirtus buvusius įsimylėjėlius suvienija seno draugo Tako mirtis. Giliai širdyje rusenusi meilė vėl įsiplieskia ir atrodo, kad geriau jau būti nebegali. Tačiau viskas pakrypsta visiškai kita linkme.
Jei esate matę vieną ar kitą pagal N. Sparkso romaną pastatytą filmą tikrai galite nujausti ko galima tikėtis. Kitaip tariant, bus meilės, bus džiaugsmo, juoko (nors gal nelabai) ir, savaime suprantama, daug daug ir labai daug ašarų (arba nelabai). „Siužeto“ „vingiai“ nuspėjami, o istorija yra absoliučiai identiška kitiems darbams. Galima net būtų pagalvoti, kad jei ekranizacijos yra tikslios, tai pats autorius tiesiog tyčiojasi iš savo skaitytojų, perrašydamas savo knygas ir pateikdamas kaip naujus „originalius“ darbus. Ta pačia proga galim purvais šiek tiek apdraibstyt Millsą Goodloe ir Willą Fettersą, kurie nesugebėjo bent šiek tiek pakoreguoti knygos istorijos, kad sukurtas filmas atrodytų būtų bent šiek tiek žiūrimas. Akivaizdžiai matomos siužeto spragos atsirado nuo prastai įgyvendinto ir dar prasčiau parašyto scenarijaus.
Pats filmo rodymo būdas taip pat nedžiugina. Filmo anonsas, galima sakyti, apgauna žiūrovus. Atrodo, kad matysime komoje esančio Dosono atsiminimus apie jaunystę ir pirmosios ir stipriausios meilės išgyvenimo džiaugsmus, tačiau visas filmas yra praeities ir ateities kratinys, kuriame net perėjimų nėra padorių. Visa juostos eiga atrodo kaip šachmatų partija – dabartis, praeitis, dabartis, praeitis, dabartis, praeitis ir taip toliau. Toks sprendimas jau kurį laiką kine taikomas ypatingai retais atvejais dėl vienos priežasties – jis nebeįdomus ir blaško žiūrovą. To režisierius, matyt, nežinojo. Vienetiniai prisiminimai, trumpi praeities intarpai, tinka, tačiau labai retais atvejais ir dažniausiai naudojami TV serialuose, ne kine.
Kas šiame filme tikrai gerai – tai ryškios spalvos ir gražios aplinkos. Gamtos apsuptyje esantys įsimylėjėliai (jauni ar po dvidešimties metų) atrodo kiek romantiškiau, todėl būtent techniškai atvaizduota aplinka, skleidžianti šiokią tokią šilumą, nuramina sėdint salėje ir žiūrint šią labai jau seilėtą istoriją.
Vienas labiausiai stringančių filmo momentų – praeities ir dabarties veikėjai. Amanda jaunystėje ir jau suaugusi atrodo ganėtinai panašiai. Galima būtų vieną akį užmerkti ir tik tikėtis, kad ši mielo burunduko veido mergaitė po 20 metų atrodys taip, kaip ji piešiama filme. Tuo tarpų vyriški veikėjai yra sunkiai protu suvokiami. Kyla klausimas, koks begalvis galėjo taip išdarkyti vieną ir tą patį personažą. Blogiausia yra tai, kad kastingo direktorius yra tas pats Joshas Riley‘is, taip puikiai atrinkęs aktorius filmui „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ (angl. „The Fault In Our Stars“). Jeigu nepamiršiu, po dvidešimt vienerių metų įsijungsiu internetinę paiešką ir pažiūrėsiu, kaip jaunąjį Dosoną vaidinęs aktorius atrodys tuomet. Ir, neduok Dieve, jis bus visiškai nepanašus! Žinoma, tai yra tik juokas, tačiau sunku žiūrėt į du visiškai skirtingos kaulų struktūros žmones viename filme ir įsivaizduoti, kad jie yra tas pats veikėjas, skiriasi jų amžius. Jei ne žilstelėję plaukai, dar reiktų gerai pagalvoti, kuris jų vyresnis. Dar vienas dalykas – jaunasis Dosonas yra gerokai aukštesnis, jo veidas ilgesnis. Atrodytų smulkmenos, tačiau jos labai svarbios. Reikia gero pavyzdžio? Pažiūrėkit „Iksmenai: Praėjusios ateities dienos“ (angl. „X-men: Days of the Furure Past“). Štai ten kastingas atliktas puikiai, o čia – haltūra.
Jei dar šiek tiek užsimenant apie veikėjus, tai juos vertinti taip pat nelengva. Jaunystės Amanda ir Dosonas yra laisvi, paprasti ir įsimylėję paaugliai, jų perteikimas ir istorija yra labai įtikinanti. Tuo tarpu suaugę jie yra labai statiški, šaltoki ir, net kiek persigandę. Kita vertus, gal toks ir buvo užmanymas, nes būtent suaugusiųjų istorija erzino gerokai mažiau, o visas veiksmas atrodė tikroviškiau.
Istorija, beje, pilna klišių, siaubingai atrodančių „sutapimų“ ir dar visokio brudo, kuris įmanomas tik kuriant filmus pagal N. Sparkso romanus. Jau vien tai, kad kažkokioj skylėj esančiame name, kuriame radijas per amžius nepagaudavo radijo bangų ir netransliuodavo jokios radijo stoties, magiškai suveikia prisilietus merginai. Ir kas užgroja? O gi „Cowboy Junkies – Sweet Jane“. Savaime suprantama, kad tokia daina gali privesti tik prie vieno. Ne! Ne to. Prie lėto šokio laužo šviesoje (ot išdykę…).
Techninė pusė
Garso takelis, savaime suprantama, užpildytas įvairiausiomis meilės dainomis, o visame garsiniame rinkinyje dominuoja Lady Antebellum. Tai yra toks pats puikus pasirinkimas, kaip ir apskritai noras kurti filmą pagal N. Sparkso knygas. Bet, šiuo atveju, kiekvienam savo. Visos kitos muzikinės kompozicijos vargiai girdisi filmo metu. Ir, nors kai kuriose scenose su dainomis nepataikyta, didesnė dalis muzikos parinkta ganėtinai neblogai. Tokie sprendimai sukuria visai neblogą nuotaiką (kol jos nesugadina jaunojo ir vyresniojo Dosono sugretinimai).
Kad ir kaip būtų keista, būtent techninė pusė kažkiek gelbsti visą šį prastą meilės romaną. Už kinematografiją atsakingas Oliveris Stapletonas gerai pasidarbuoja šioje srityje. Jis kadaise buvo vyriausiasis operatorius kuriant „Sidro namų taisykles“ (angl. „The Cider House Rules“), todėl nieko keisto. Būtent operatoriaus darbu filmas įgauna labai romantišką vaizdą. Kad ir šokis skęstant šviesos spinduliuose, kuriuos prakošia svyrančios medžių šakos. Tikrai gražu ir patrauklu.
Vaizdo montažas yra prastesnis nei patenkinamas. Lakstymas nuo scenos prie scenos, staigus permetimas iš vieno veiksmo į kitą ir kai kurių scenų nutraukimas net siutino. Garso montažas geresnis, tačiau vis tiek tik patenkinamas. Blogiausia dar buvo ir tai, kad dviejose scenose akivaizdžiai nesuėjo vaizdas ir garsas. Tokios klaidos dabartiniame kine atrodo išvis labai keistos ir sunkiai suprantamos, tačiau jau taip nutiko, tad teišeina atsakingas – sodinsim ant bambuko.
Aktoriai
Senoji karta valdo! Taip galima pasakyti apie šios juostos aktorius. Pirmiausia, smagu matyti vis dažniau kino ekranuose pasirodančią Michelle Monaghan. Šiais metais jai tai jau antrasis romantinis filmas ir ji suvaidina visai neblogai. Tiesa, „Meilės pusiausvyroje“ jai vaidinti tiko labiau, nes ko ši aktorė nesugeba, tai įtikinamai verkti. Bet visa kita atrodė gerai ir gana įtikinamai.
Dar vienas iš užmaršties sugrįžtantis aktorius – Jamesas Marsdenas. Anksčiau labai dėl „Iksmenų“ filmų žinomo J. Marsdeno žvaigždutė buvo jau užgesusi. Ir, galima buvo pamanyti, kad su visam. Bet ne, jis vėl po truputį grįžta į didžiuosius ekranus ir gana neblogai pasirodo. Svarbiausia – jo kuriamas veikėjas atrodo ypatingai santūrus ir gerai perteikiantis paprastumo ir šiltumo emociją.
Jaunoji karta nenuvilia, bet ir nenustebina. „Lapkričio žmoguje“ (angl. „November Man“) matytas aktorius ten atrodė kur kas geriau ir įtikinamiau, nei šiame filme. Gali būti todėl, kad jam sunkiai sekėsi vaidinti paauglį. Nors tose seilėjimosi scenose vyrukas jautėsi gana laisvai ir visiškai nesusikaustęs. Žinoma, prie to laisvumo matyt prisidėjo Liana Loberto. Jaunosios kartos aktorė viso filmo metu šokinėjo tarp buvimo medžiu ir visai neblogos vaidybos, todėl jos darbą yra sunkoka įvertinti tiek teigiamai, tiek neigiamai.
Juostoje taip pat suvaidino ir visai nesužibėjo Caroline Goodall, Clarke‘as Petersas, Seanas Bridgersas ir kt. Vienintelis mažesnį vaidmenį, dedulę Taką, sukūręs Geraldas McRaney‘is labai įtaigia suvaidino seną vyrioką, besirūpinantį geresnio gyvenimo norinčiu jaunuoliu.
Verdiktas
„Geriausia, ką turiu“ yra blogiausia, ką N. Sparksas galėjo išgimdyti „kurdamas“. Filmą šiek tiek gelbsti pusėtina aktorių vaidyba ir gana nebloga techninė pusė, tačiau sumautai standartinė istorija ir tragiškas scenarijus griauna viską iki pamatų. Jei filmas kam ir patiks, tai tik beviltiškiems romantikams, trokštantiems laisvai besiliejančių jausmų.
