1935-aisiais pasirodė „Kodachrome“ fotojuosta. Tai buvo viena pirmųjų medžiagų spalvotai fotografijai bei kinematografijai. Nors ir buvo žymiai brangesnė bei reikalavo daugiau šviesos, nei iki tol naudotos medžiagos juodai baltai fotografijai, per kelis ateinančius dešimtmečius „Kodachrome“ fotojuosta išplito po visą pasaulį. Ją ėmė naudoti tiek profesionalūs fotografai, tiek mėgėjai ir ilgainiui ji tapo spalvotos fotografijos standartu. Tačiau, apie ką, beje, ir šis filmas, nėra nieko amžina. Bėgant laikui, atsirado vis daugiau alternatyvių medžiagų, vis labiau plito skaitmeninė fotografija. Prasidėjus naujam tūkstantmečiui, šios fotojuostos populiarumas ėmė ypač smarkiai mažėti, o 2009-iais sustabdyta gamyba. Po metų – 2010-aisiai – Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo likusi tik viena fotolaboratorija, vis dar ryškinanti „Kodachrome“ juostas. Paskelbus, jog paskutinė fotolaboratorija uždaroma, vintažinės fotografijos mėgėjai patraukė į piligriminį žygį – išryškinti turimas fotojuostas, kol tai dar įmanoma.
Būtent ši istorija ir įkvėpė režisieriaus Marko Raso filmą „Fotojuostelė“. Benas (vadina Edas Harrisas) – visame pasaulyje žinomas fotografas, dėl savo karjeros paaukojęs labai daug. Tačiau dabar, gyvenimo saulėlydyje, atrodo, jog Benas neturi nieko. Matas (vaidina Jasonas Sudeikis) – nesėkmingas, nuo gyvenimo pavargęs muzikos prodiuseris. Matui muzika, kažkada buvusi gyvenimo aistra, virto žavesį praradusiu darbu. Jiedu – tėvas ir sūnus – nesikalbėjo jau dešimtį metų. Kai atrodo, jog gyvenimas slysta iš rankų, Matą aplanko tėvo slaugė Zoja (Elizabet Olsen) ir pasiūlo kartu su tėvu leistis į kelionę. Tai kelionė senu automobiliu per visą šalį į paskutinę „Kodachrome“ fotolaboratoriją Kanzase, išryškinti senų, tėvo jaunystėje darytų nuotraukų.
Pasakojama istorija yra graži ir šilta, galima sakyti, net griebianti už širdies. Tai vienas tų filmų, kai vos išėjus iš kino salės, nori būti geresniu žmogumi, ištaisyti padarytas klaidas ir imi svarstyti, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu? Tačiau scenarijus, toli gražu, nėra tobulas. Scenarijų galima pavadinti vienu didžiausių filmo trūkumų. Bet kas, gebantis nusipirkti bilietą į kiną, sugebės atspėti kuo filmas baigiasi. Nuspėjama ne tik pabaiga, bet ir didelė dalis siužeto. Filme, taip pat, pasigedau gilesnio veikėjų dialogo. Dauguma dialogų parašyti labai paprastai, galima sakyti, tingiai. Pavyzdžiui, jei kūrėjai nori parodyti, jog veikėjas gyvena tėvo šešėlyje, filme tai būtent taip ir pasakoma: „gyveni savo tėvo šešėlyje“. Vietoj to, jog žiūrovas tai išsiaiškintų padedamas subtilių detalių, tiesa, nuobodžia dialogo eilute, drebiama į akis. Gera žinia ta, jog ne visas filmas toks, yra scenų kuriose kalba parašyta žymiai geriau.
Keli režisūriniai sprendimai man pasirodė keisti. Visų pirma, man nepatiko kaip pavaizduota Beno slaugė Zoja. Nors E. Olsen savo vaidmenį atliko gerai, jos personažas man pasirodė ne savo vietoje. Jos istorijai skirta per mažai dėmesio ir Zoja atrodo lyg įmesta į filmą. Nesmagu buvo žiūrėti ir filmo pradžią. Ji man pasirodė banali, ištempta ir nuobodi. Teko palaukti, kol filmas mane įtraukė. Apskritai, pradžia yra prasčiausia filmo dalis. Toliau bėgant minutėms, situacija gerėja, siužetas tampa vis įdomesnis, tačiau filmo kulminacija galėjo būti pavaizduota dramatiškiau. Esminis istorijos posūkis parodytas keliomis paprastomis scenomis. Kartais kliūva kaip šios scenos sudėliotos. Atrodo, jog buvo galima įterpti kadrų nufilmuotų kitu kampu ar kitokiu atstumu, bet kūrėjai tai padaryti tiesiog patingėjo. Filmas dėl to gali pasirodyti šiek tiek neorganiškas ir netolydus, tarsi būtų sudėliotas iš skirtingos formos detalių, neidealiai tinkančių viena su kita.
Daugiau pasidomėjus paaiškėja, kodėl juosta atrodo būtent taip. Kūrėjai nusprendė visą filmą nufilmuoti senos kartos kamera, kuria vaizdai įrašomi į tą pačią 35mm „Kodachrome“ fotojuostą. Vien šis faktas kūriniui suteikia išskirtinumo, o atkreipus dėmesį galima pastebėti, jog ir spalvos ekrane atrodo kitaip nei įprasta. Tačiau, ar tai filmui suteikia pranašumo ar prideda trūkumų, lieka klausimas. Visos scenos nufilmuotos jų nė karto neperžiūrėjus, nes fotojuosta išryškinta tik baigus visus filmavimo darbus. Būtent dėl to filmo scenos kartais atrodo labai paprastos ir šiek tiek neskoningai išdėliotos.
Kūrėjai stengiasi sukurti nostalgišką nuotaiką. Keliaujama senu automobiliu, Benas fotografuoja senu fotoaparatu, daug dėmesio skiriama Mato paauglystės laikų muzikai. Ne išimtis ir garso takelis. Filme skamba tokios grupės kaip „Live“ ar „Pearl Jam“ ir nostalgija tikrai jaučiama. Garso takelis filmui tinka.
Iš techninės pusės juosta atrodo gerai. Nepastebėjau klaidų ar aiškių netikslumų.
Viena stipriųjų filmo pusių – aktoriai. Jasonas Sudeikis tinka savo vaidmeniui, nors filmui nieko daug neprideda ir neatima. Vietoj jo nesunku įsivaizduoti ką nors kitą. Tai, jog Elizabet Olsen pasirodymas atrodo kiek netikroviškai, kalti režisieriai, o ne pati aktorė. Geriausia filmo dalis – Edo Harriso įkūnytas personažas Benas. Aktorius savo vaidmenį atlieka tiesiog puikiai. Visų pirma, jis nuostabiai tinka vaidmeniui. Išvaizda, laikysena, kalbėsena – viskas tikroviška ir labai natūralu. Netgi gali pasirodyti, jog Benas yra realus žmogus, o visi aplink jį – pasamdyti aktoriai. Jo vaidyba sukelia pyktį, gailestį, gali net išspausti ašarą. Viso filmo metu akys krypsta šį aktorių, o išėjus iš kino salės, E. Harriso veikėjas pirmiausiai ir iššoka prieš akis.
Apibendrinant galima pasakyti, jog tai graži ir pamokanti, tačiau labai nuspėjama istorija. Juostai trūksta išskirtinumo, bet dalį klaidų atperka puiki Edo Harriso vaidyba. Filmas, nors ir turi trūkumų, savo tikslą pasiekia – suvirpina žiūrovo širdį.
