Dvi motinos

„Motinų ir sūnų meilė“

Liuksemburgietė režisierė Anne Fontaine, padovanojusi itin subtilias prancūziškas dramas, kaip 2003 metų „Natali“ ir vieną gražiausių kostiuminių pastarųjų metų filmų „Coco prieš Chanel“, pristato dar vieną intriguojantį ir erotiškumo kupiną pasakojimą apie pagyvenusių moterų aistrą jauniems vaikinams, kuri galiausiai virsta sunkia liga.

Režisierė maloniai kviečia rimtesnio konteksto dramų mylėtojus iš arti pamatyti keturių žmonių tarpusavio santykius ir jų uždraustą potrauki vienas kitam, kuris su laiku pradeda formuotis į kažką daugiau, nei vien seksualinį norą būti kartu.

Apie ką mes čia…

Dvi geriausios vaikystės draugės jau nuo mažens dalijosi viskuo, ką tik turėjo, todėl sulaukus pakankamai solidaus amžiaus, jos vis dar leidžia laiką kartu. Du moterų sūnūs, kaip ir jos motinos, tampa neatsiejamais draugais, todėl visą laisvą laiką vaikinai praleidžia kartu. Viskas lyg ir būtu gerai, jei ne viena praleista naktis, po kurios motinų ir jų sūnų santykiai tampa itin artimi.

Kūrinio vidus

Tokia tema, kaip paauglių santykiai su suaugusiomis moterimis, ar vaikų santykiai su jų motinomis, nėra nauja, tačiau su kiekvieno tokios tematikos filmo pasirodymu tampa smalsu, kaip režisierius sugebės atskleisti visą tokių seksualinių santykių trapumą. Jau buvome matę panašaus pobūdžio juostas. Alfonso Cuarono „Ir tavo mama irgi“, Bernado Bertollucio „Svajotojai“ ar Stepheno Daltry‘io „Skaitovas“, taigi atrasti kažką naujo šiame filme bus sunku.

Kaip ir buvo galima numanyti, pati istorija tampa labai nykiu ir visiškai neįdomiu pasakojimu apie motinų incestą su sūnumis. Kažkas gali nesutikti, nes filme rodomos dvi draugės ir jų vaikai, tačiau jų ryšys primena seserų meilę, todėl kaip bebūtų, bet vaikinai atsidavė aistrai su savo tetomis. Pats tokių santykių pateikimas filme visiškai neintriguoja, todėl net ir seksualiniai santykiai tarp suaugusių moterų ir jaunuolių atrodo tiesiog skurdžiai ir kartu šlykščiai. Net aistra parodyta kaip mechaninio sekso atvaizdas, kur svarbiausia susijungimas, o ne savo jausmų demonstravimas. Toks ir visas filmas – nenuoširdus, sausas ir, blogiausia, be kokio nors moralinio konteksto. Parodomas keturių žmonių asmeninis gyvenimas, kuris atrodo kaip rutinos kamuojamų sutuoktinių eilinė diena. Nėra nei džiaugsmo, nei meilės, nei potraukio.

Blogiausia, jog filmo personažai visiškai neatskleisti. Motinų draugystė nenupasakojama jokiais būdais, todėl susidaryti įspūdį apie jų jaunus laikus ir draugystės išsaugojimą iki pat senatvės nelemta. Taip pat pateikiami ir jų vaikai. Netgi dabartyje, kurioje vyksta filmo siužetinės linijos veiksmas, sužinome nedaug. Tik tai, jog dailios moterys mėgsta pasipliuškenti vandenyne ir gulėti paplūdimyje, o jų vaikams pavyksta būti burlentininkais. Tuo ir pasibaigia pažintis su personažais ir jų gyvenimo kryžkelėmis. Režisierė taip susikoncentravo į veikėjų seksualinius santykius, jog net vėlesni veikėjų veiksmai nepadeda suprasti draugystės motyvo ir pačios meilės sąvokos, rodomos šiame filme. Bendras vaizdas toks tirštas, jog galiausiai galima suprasti, kad žiūrime filmą apie nieką, filmą neturinti idėjos, filmą, kuris net nešokiruoja ir neįintriguoja savo itin pikantiška tematika.

Dialogai filme turi neblogo potencialo, bet išreiškiami ne vietoje ir ne laiku, o gyvenimo prasmės jausmų pasaulyje suvokimas nėra artimas šiam filmui. Įdomu, apie ką galvojo scenaristai, kai rašė šio filmo scenarijų, nes juosta nepanaši į suaugusiems skirtą dramą, kurioje bent jau minimaliai būtų galima pradėti apmąstyti veikėjų sprendimus. Filmas taip pat netinka jaunesniam žiūrovui, kurio meilės suvokimas savo motinai visiškai kitoks, nei pateikiamas šiame filme. Trūksta dinamikos ir pačios dramos, sukurtos ant emocionalaus variklio, kuri iš tiesų padėtų išsikapstyti iš tokios nuobodžios siužetinės linijos, kurią mums pateikia filmo kūrėja. Einant link finalo viskas labiau suprastėja, o pasirodžius paskutinei scenai tampa aišku viena –priėjome prie pačios pradžios, nuo kurios prasidėjo filmas, todėl jokio pamokslo laukti tikrai nereikia, nes jo čia nėra. Meilė tarp vaikų ir jų tėvų virsta pajuokos, savivertės neturėjimo ir nepadorumo objektu, ką ir simbolizuoja paskutinis filmo kadras.

Techninė juostos pusė

Žinant, jog filmas nufilmuotas tiek Prancūzijoje, tiek Australijoje, tai vienintelis stiprus juostos koziris, nes operatoriaus darbo, tikrai vaizdingo vandenyno ir aplinkos pateikimo dėka viskas atrodo labai šiltai, o ir kartu maloniai akiai, kai už lango minusinė temperatūra.

Garso takelis taipogi priverčia pasijusti maloniai, nes kelios muzikinės kompozicijos taip žaviai skamba filmo metu, jog noris tiesiog užsimerkti ir atsidurti kažkur šiltuose kraštuose, kaip ir pagrindiniai filmo veikėjai.

Filmo montažas neblogas, tačiau norint išvengti tam tikrų seksualinių scenų, režisierės nurodymu buvo iškirpti keli epizodai, kurie, matyt, labiau nuspalvintų šį pasakojimą. Deja, tai neįvyksta, todėl tenka stebėti neįintriguojantį vaizdą be kokios nors aistros demontavimo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinis filmo ketvertas, kuris ant savęs ir laiko visą šį nykų pasakojimą, atrodo itin stipriai, o svarbiausia, kiekvienas iš aktorių sugeba įnešti savo nemažą darbą į juostos kokybės padidėjimą.

Britė Naomi Watts, kurią Lietuvos žiūrovas neseniai galėjo matyti filme apie princesės Dianos meilės santykius, pasirodo itin gerai. Žinoma, atsižvelgiant į paskutinę aktorės filmografiją, susidaro įspūdis, jog ji vaidina tą patį personažą, tačiau pažvelgus atidžiau matosi, jog kiekvienas jos sukurtas veikėjas turi išskirtinių bruožų. Tuo ji ir žavi savo gerbėjus bei kino mylėtojus.

Pastaruoju metu ne itin dažnai kine pasirodanti Robin Wright sugeba aplenkti savo kolegę ir suvaidina dar įtikinamiau. Geras aktorės personažo įkūnijimas prideda filmui tam tikro šarmo, nes galime pamatyti tikrai geidžiamos moters vaizdą. Nesvarbu koks amžius, bet jei moteris sugeba patraukti jauno ir gražaus vaikino akį, reiškia joje yra kažkas stulbinančio – o tokia ir yra aktorė bei jos vaidinamas personažas.

Xavieras Samuelis, suvaidinęs Ianą, atrodo tikrai ne blogai, tačiau filmo metu jaučiasi, jog jaunas aktorius labai susikaustęs ir jam sunkiai sekasi vilioti Robin vaidinamą Rozę. Atvirkštinį variantą matome Jameso Frechevillio personaže. Tai savimi pasitikintis, tačiau kartu ir trapus jaunuolis, kuriam reikia motiniškos meilės, kurią jis gauna iš Lilės.

Filmą papuošia ir gana charizmatiškas Benas Mendelsohnas su žaviąja Sophie Lowe, kuri pasitaiso po itin prasto pasirodymo „Išlikimo eksperimente“. Toks juostos papildymas leidžia bent jau pasimėgauti aktorių vaidyba ir užmiršti niekam tikusį scenarijų bei silpna režisūrą.

Verdiktas

„Dvi motinos“ – tai neįtikinantis pasakojimas apie motinų ir jų sunų seksualinį potraukį, virstantį į visiškai jokio pamokslo neturintį ir rutinos kamuojamą darbą, kurio pagrindiniu varikliu tampa stipri pagrindinių aktorių vaidyba, miela ausiai muzika ir savo egzotiškumu kerintys peizažai.