Jei ankstesnių kartų vaikai daugiausia užaugo su dabar vadinama „senąja“ sovietine animacija, tai šiuolaikiniai kitokių nei amerikietiški animacinių filmų beveik neįsivaizduoja. Bet vis tik tarp šių dviejų polių dar plyti ištisas europinės animacijos vandenynas – ir kartas nuo karto koks nors pavyzdys pasiekia ir mūsų kino teatrus. Šįkart žiūrovams suteikiama proga susipažinti su ekranuose atgijusiu populiariu vaikiškų Ingo Siegnerio knygelių personažu drakoniuku Riešutėliu ir įvertinti vokišką animaciją.
Drakoniukas Riešutėlis kartu su tėvais ir seneliu gyvena saloje, kurioje įsikūrusios dvi didelės drakonų gentys – Gurmamiestyje gyvena rožiniai plėšrūnai, o kaime prie kranto – oranžiniai ugniniai drakonai. Riešutėlis, kaip ir visa jo šeima, yra ugninis drakonas, o ugniniai drakonai geba spjaudyti ugnį ir skraidyti… Na, bent jau su antrąja dalimi Riešutėliui kol kas sekasi, švelniai tariant, nekaip. Neišlaikęs skraidymo egzamino ir pažemintas savo draugų ir artimųjų akivaizdoje Riešutėlis susikremta. Juo labiau, kad neišlaikytas skraidymo egzaminas tėvams tampa dar vienu įrodymu, jog Riešutėlis dar per mažas, kad galėtų žengti toliau kaimo ribų. Vienintelis senelis, kuriam Riešutėlio elgesys primena paties jaunystės dienas, bando paguosti mažylį ir, siekdamas įkvėpti jam pasitikėjimo, netgi pasiūlo pačiam įrodyti savo brandumą prisiimant atsakomybę – senelis anūkui patiki sargybinio postą. Iš pradžių užduotis neatrodo labai sudėtinga – tereikia per naktį budėti prie daržinės, kurioje saugomas ugniniams drakonams labai svarbus augalas – ugniažolė. Tačiau viską sujaukia Riešutėlio draugas Oskaras ir jo augintinis veršelis Skanutis – rožinis plėšrūnas Oskaras apsisprendė tapti vegetaru, tačiau jo tėvai vargu ar supras tokius sūnaus mitybos pokyčius, o per artėjančio gimtadienio puotą jie ruošiasi kepti Skanutį. Aplinkybės taip susiklosto, kad kol Riešutėlis bando kokiu nors būdu padėti Oskarui ir Skanučiui pasislėpti nuo įpykusių Oskaro tėvų, kurie visai nemandagiai vidury nakties ima daužytis į Riešutlėlio tėvų namų duris ir visakaip koneveikti visą ugninių drakonų padermę, iš daržinės dingsta ugniažolė. Prisiminęs senelio žodžius, kad nuo šios žolės priklauso visas salos likimas, Riešutėlis nepaisydamas namų arešto, kartu su Oskaru, Skanučiu ir dygliakiaule Matilda leidžiasi ieškoti prarastos ugniažolės.
Filme pasakojama istorija gal ir nėra labai originali ar įspūdinga, tačiau atitinka klasikinę schemą – iš esmės „Drakoniuko Riešutėlio nuotykiai“ yra tiksliai tai, ko būtų galima tikėtis iš panašaus filmo – viena didelė problema, daug nuotykių, siekiant ją išspręsti, draugų pagalba, nauji sutikti pažįstami ir kelionė, per kurią daugiau užaugama nei nueinama. Iš esmės žiūrint „Drakoniuko Riešutėlio nuotykius“ neapleidžia jausmas, kad ši juosta – tai savotiška antrosios „Ledynmečio“ (angl. „Ice Age: The Meltdown“) analogija. Tačiau gurmaniškas pasažas rožinių drakonų miestelyje Gurmamiestyje ir ypač drakonų akyse sproginėjantys ugniažolės sukelti skonio fejerverkai nori nenori referuoja į jau nuo 2007 m. kino (ir virtuvės) pasaulyje šmirinėjantį žiurkiuką Remį – vizualiai labai panašūs skonio fejerverkai skleidėsi Brado Birdo filme „La troškinys“ (angl. „La Ratatouille“).
Kaip ten bebūtų, net jei „Drakoniuko Riešutėlio nuotykių“ autoriai, kurdami šį filmą, sąmoningai ir nieko nesiskolino iš ankstesnių animacijos darbų pavyzdžių, jų filmas neišvengė trūkumų. Visų pirma – pradžioje per daug chaoso. Per greitai įsisuka pašėlusios naktinės gaudynės, per dažnai personažai sugriūva į bendrą krūvą vienas ant kito. Be to, ugniažolės reikšmė iš pradžių nėra smarkiai akcentuojamas – na, dingo, tai dingo, ir tik po kurio laiko paaiškėja, kad vis tik tai yra kertinė problema, aplink kurią vyniosis tolesnis siužetas. Tuo tarpu pradžioje parodytas Riešutėlio nesugebėjimas skristi pasislenka į antrą planą ir yra beveik užmirštamas. Didžiausias nusivylimas – ko gero, Gurmamiestis, kuriame chaoso, riksmų, netvarkos ir neskoningo humoro daugiau nei visur kitus.
Beje, kalbant apie humorą – amerikietiški animaciniai filmai yra įpratinę, kad žiūrovai gali tikėtis ne tik gražios animacijos, įdomios istorijos, bet ir linksmų juokelių – kartais netgi dvejopo pobūdžio – vieni būna skirti jaunajai auditorijai, o kitus supras tik suaugę. Tad šiuo atžvilgiu „Drakoniuko Riešutėlio nuotykiai“ pasigirti nelabai turi kuo. Ne, tai nėra liūdnas filmas, tačiau akivaizdu, kad juokelių kūrimas nebuvo įtrauktas į scenarijaus autorių programą. Vėlgi, žiūrint „Drakoniuko Riešutėlio nuotykius“ negalima sakyti, kad humoras yra būtent tai, ko šiam filmui trūko – jį pakankamai įdomu žiūrėti ir taip, tačiau vienas kitas pokštas, viena kita sparnuota frazė, kurią žiūrovai išsineštų su savimi ir galbūt net įpintų į kasdieninę vartoseną, tikrai nebūtų pamaišę.
Dar vienu filmo trūkumu būtų galima įvardyti personažų gausą. Ir tai, kad vis tik jie nėra atskleisti – tiesiog tam yra pernelyg mažai laiko. Net ir Riešutėlio vidinę evoliuciją labiau matome parodytą, o ne išgyvename kartu su juo. Dauguma šalutinių personažų – ypač rožiniai plėšrūnai drakonai – parodomi kaip necivilizuoti kvailiai.
Filmo grafika yra originali ir aiškiai skiriasi nuo įprastinės kompiuterinės animacijos. Čia personažai yra minkštų apvalių formų, ryškių spalvų, o iš arčiau jų tekstūra primena abrikoso paviršių. Išorinėje aplinkoje vyrauja švelnesnės, pastelinės spalvos, ryškios saulės šviesos užlietos erdvės, bei tokios pačios aptakios savo išlinkimais kiaušinius primenančios formos. Filme nesiekiama atkartoti autentiškos aplinkos – iki smulkiausios žolytės atkurti tikroviškos gamtos ir tai yra aišku nuo pat pradžių. Kita vertus, kas sakė, kad visi animaciniai filmai būtinai tik taip ir turi būti kuriami?
Lietuviškas įgarsinimas šįkart labai smarkiai nenuvylė. Keletas priekaištų atsirastų – Riešutėlis kone švepluoja, kas tikrai verčia ne tik jo tėvus, bet ir žiūrovus abejoti mažojo drakoniuko pasiryžimu įrodyti savo brandą. Kita vertus šįkart vien iš balsų tikrai aišku, kurie personažai yra vyresni, o kurie priklauso jaunajai kartai. Visai neblogai suskamba įdomesnių balso atspalvių paieškos. Vienintelis itin nuviliantis dalykas – kad Riešutėlio atliekama dainelė skamba angliškai. Pasiteisinimas, kad vertimas ją iškraipytų, atmestinas – visų pirma, tai ne pirmas lietuviškai dubliuotas animacinis filmas, kuriame dainuojama, tačiau kažkaip kitur problemų dėl vertimo nekildavo; antra – anglų kalbos gerai nemokantiems žiūrovams (o vis tik tokie yra tikslinė šio filmo auditorija – vaikai) neišversta dainelė skamba tik kaip linksmas beprasmis balbatavimas ir netenka bet kokios prasmės.
Kameros darbas labai smarkiai nenustebina, nors vienas kitas kadras pagautas neblogai. Tuo tarpu montažas, ypač vaizdo, pradžioje neišvengia gan padriko staigaus ir chaotiško šokinėjimo.
„Drakoniuko Riešutėlio nuotykiai“ – tai ryškiomis spalvomis ir kiek neįprastomis aptakiomis formomis akį traukiantis animacinis filmas, pasiūlantis gana tradicinę nuotykių istoriją. Filmui nepamaišytų labiau atskleisti veikėjai, daugiau humoro ir elementarios tvarkos ar aiškiau sudėlioti akcentai filmo pradžioje, tačiau nekeliant labai aukštų reikalavimų „Drakoniuko Riešutėlio nuotykiai“ gali tapti gal ir ne geriausiu, bet tikrai ne pačiu prasčiausiu pasirinkimu ir „susižiūrėti“ visai nenuobodžiai.
