„Gidas į masturbaciją“

Vienas iš pačių iškiliausių naujos aktorių kartos atstovų, Josephas Gordonas-Levittas, visą savo aktoriaus karjerą svajojo atsistoti kitoje kameros barikados pusėje ir išbandyti savo jėgas režisūroje, bet tik dabar ryžosi įgyvendinti savo planus.

Naujai iškeptas režisierius ir savo debiutinio filmo scenaristas kviečia atsidurti seksoholiko kailyje ir pamatyti savo akimis koks yra tas nepriekaištingas viengungio rojus, kuriam priklauso gražiausios miesto moterys.

Apie ką mes čia…

Dono gyvenimą džiugina vos keli dalykai: šeima, draugai, jo kūnas, merginų dėmesys ir masturbacija, kuriai vaikinas skiria daugiausiai savo laiko. Tai jam lyg narkotikas, kuris yra geresnis už tikrą seksą, tačiau vieną vakarą sutikęs tobulų kūno linijų merginą Barbarą, jis pameta galvą ir bando visais būdais kovoti su savo priklausomybe.

Kūrinio vidus

Pasirenkant tokią temą kaip mergišius savo režisūriniam debiutui, Josephas Gordonas-Levittas nustebino daugelį kino pasaulio atstovų ir gerbėjų. Tenka pripažinti, kad nuostaba ne iš piršto laužta. Filmų apie donžuanus prikurta tiek daug, jog susidaro nuomonė, kad jau niekuo negalima nustebinti šia tematika. Bet tenka suklysti. Levittas iš visiškai naujos perspektyvos pristatė šią nelengvą temą ir parodė kitokį mergišiaus gyvenimo portretą nei esame matę iki šiol.

Pradžiai reikia paminėti, jog filmas nors ir labai vulgarus ir jame neapsieita be pornografijos rodymo, bet jis kartu ir gana tikroviškas, todėl tokio seksoholiko portreto buvo sunku tikėtis. Pati masturbacijos samprata labai aiškiai išdėliota. Filme matome nelaimingo ir to dalyko apsėsto žmogaus gyvenimo būdą. Juostoje visą laiką užduodamas klausimas: ar visi vyrai tą daro? Kažkodėl žmonės kalbant apie savęs tenkinimą jaučia diskomfortą, nors tai gana natūralus veiksmas ir filme gauname tobulą atsakymą į šį klausimą. Levittas taip kruopščiai parinko dialogus, jog galėjome perprasti personažo vidines nuoskaudas ir suvokti masturbavimosi priežastį.

Kitas aspektas – pornografija ir jos žiūrėjimas. Šiuo atveju irgi viskas taikliai apibrėžta ir kartu pateikiamas vaizdas, jog dauguma žmonių žiūri suaugusiems skirtus filmus. Jeigu tai neigia, reiškia žiūri daugiau už tuos, kurie prisipažįsta. Tokia logika vadovaujasi personažas ir tokią logiką matome realiame gyvenime, pavyzdžiui, draugu rate. Atviri ir kartais, neslėpkime to, malonūs vaizdai kaitina kraują ir leidžia išlaisvinti vaizduotę, kuri reikalinga įsivaizduojant kokiais būdais Donas tenkina savo „aukas“. Tuo Levittas ir žaidžia. Jis neparodo atviro lytinio akto, o leidžia žiūrovui nuspręsti koks būtent tuo momentu seksas įvyko.

Svarbiausia siužetinės linijos eigoje – moterų ir vyrų santykiai bei jų požiūris į gyvenimą, taip pat meilės ir laimės paieškos. Kalbant apie santykius, pamatome nepriekaištingą vaizdą, kai vyras dresuojamas it beždžionėlė. Režisierius visame filme tuo ir naudojasi. Jis nori parodyti, kaip iš lovelaso virstama į mazgotę. Deja, bet vyrai jau tokie, pasiduodantys, o jeigu moteris sugeba manipuliuoti vyru vien tik savo iškilumais, kaip parodyta filme, tai čia jau gaunasi žlugęs reikalas. Meilės paieška ir savęs atradimas irgi gana svarbus filmo komponentas. Mes gauname nelaimingo žmogaus istoriją, kuriam meilė pirmą kartą gyvenime aptemdo protą, bet ar jis jaučiasi dėl to laimingas? Ne, jis sukaustytas, jis kaip vergas. Tuo pačiu pamatome simpatijos ir meilės išraiškas, kurių, deja, žmonės labai dažnai nesugeba atskirti.

Filme dažnai matoma bažnyčia ir šeima. Simboliškas vaizdas, kuris parodo, jog net tokiam sėkmingam Kazanovai dvasinės vertybės irgi svarbios. Šeimos idilė ir jos gyvenimo būdas perteiktas gana neblogai, matome visiškai skirtingus žmones, vadinančius save šeima. Nors ir kaip būtu gaila, tenka sutikti su kino kūrėju. Būna tokie namai, kur gyvena artimi, bet visiškai skirtingų užsėmimų, pasaulėžiūrų ir gyvenimo tikslų turintys asmenys ir tesieja kraujo ryšys. Religijos ir bažnyčios atžvilgiu viskas kaip ir paprasta. Kunigas panaikina visas nuodėmes, todėl pergyventi dėl sielos netenka. Žinant, jog režisierius yra ateistas, tai šiuo atvejų jis paironizavo bažnyčią, kas galbūt nelabai gerai bendram filmo vaizdui, nors iš dalies jis parodė ir tiesą.

Veiksmo plane viskas vyksta greitai, šmaikščiai, nes humoro pakankamai daug. Svarbiausia – nebuvo nė vienos vietos, kuri peržiūros metu priverstų nuobodžiauti. Tas ir priduoda žavesio filmui. Kai pasibaigus seansui gali atsistoti ir iškelti nykštį į viršų ir atiduoti pagarbą režisieriui. Šiuo atveju reikia pripažinti, jog Levitto debiutas šiek tiek avangardinio pobūdžio, tačiau viskas sueina skaniai ir priekaištų beveik nėra.

Techninė juostos pusė

Vizualiai filmas patrauklus akiai, o kalbant apie bendrą foną ir apšvietimą klubuose, prie kurių puikiai priderinta ausis džiuginanti muzika, galima teigti, jog scenos dėl tokių vaizdų įgauna atitinkamo meninio svorio.

Garso takelis išties smagus, tačiau labiausiai pradžiugino ir kartu prajuokino Marky Marko (Markas Wahlbergas) jaunystės hitas „Good Vibrations“. Smagi ir pakankamai šmaikščiai pateikta scena, kuri priverčia kvatoti.

Operatorius irgi neprastai perteikė bendrą filmo vaizdą, o kai kurios scenos tiesiog nepriekaištingai perteikė naktinio gyvenimo idilę. Retkarčiais drebanti kamera taipogi pridavė filmui savito grožio.

Puikus vaizdo ir garso montažas filmą padaro patraukliu ne tik akims, bet ir ausims. Kaip tokio žanro filmui, tai techninėje pusėje pasidarbuota puikiai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Josephas Gordonas-Levittas ne tik režisavo ir parašė scenarijų filmui, bet dar ir suvaidino pagrindinį vaidmenį, kuris, tenka pripažinti, tampa dar vienu lobiu jo karjeroje. Įsimintino ir patraukliai žavaus blogiuko įvaizdis sugebėjo prikaustyti prie ekranų visą seansą. Matosi, jog aktorius šiam projektui atidavė visą save, todėl įdėtos didžiulės pastangos galbūt bus kompensuotos kokioje nors apdovanojimų ceremonijoje, ko ir linkime šiam perspektyviam žmogui.

Scarlett Johansson nesužibėjo vaidybos plane, bet vizualiai ji buvo nepriekaištinga. Visą rodymo laiką gundančios kūno formos taip ir verčia varvinti seilę, o kai kurios atviresnės scenos sugeba taip pritraukti akis, jog sunku mirktelt, kad nepraleisti jos iškilumų. Juokinga, bet čia jau Levitto komercinis triukas, siekiant pritraukti daugiau vyriškos auditorijos ir, matyt, jam tai pavyko gana neblogai.

Antroji aktoriaus partnerė, nesenstanti Holivudo gražuolė Julianne Moore įtikinamai ir su aistra įkūnijo savo vaidinamą personažą. Dramatiškas vaidmuo, kuris šiam filmui pridėjo dar vieną riebų pliusą.

Kiti aktoriai nebuvo dėmesio centre ir nesugebėjo nieko įsimintino pateikti, todėl visas veiksmas sukosi aplink trijulę, kuri padarė šį filmą nuostabia žmogiškų išgyvenimų kelione po mergišiaus vidinį pasaulį.

Verdiktas

„Donžuanas“ – tai šmaikščiai žavus Josepho Gordono-Levitto debiutas, kuriame apart vulgarumo sugebama įžvelgti svarbias gyvenimiškas tiesas apie tam tikrus seksualinius ir žmonių santykių polinkius, meistriškai apgaubtus sodriu humoru ir stipriais veikėjais, puošiančiais visą šią tikroviškai papasakotą istoriją.

7.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles