Pagaliau pagaliau, po ilgų mėnesių rimtų meilės dramų ir skendimų vandenynuose, ar šiurpulius varančių siaubo trilerių, komercinio kino repertuare atėjo tikroji vasara – pasirodė linksma ir neįpareigojanti prancūziška romantinė komedija „Dėl visko kalta meilė“ (pranc. „Tout le monde debout“). Taip, prieš porą savaičių tas pavasariškas atšilimas jautėsi jau su „Knygų klubo“ (angl. „Book club“) filmu, pasakojančiu seksualius juokelius vyresnio, „jau nieko nebesitikinčių“ amžiaus moterų lūpomis, tačiau tai buvo tik lengvas apšilimas juoko presui prieš šią prancūzišką naujieną.
Turiu įspėti, kad jeigu sunkiai toleruojate garsiai besijuokiančius, ir iš to juoko „popkornus“ ne į burną bet aplink plaikstančius kaimynus kino salėje – tolerancijos testą gausite ir šiame filme. Numanau, kad dalis komedijų ekspertų jau prunkštauja, kad tai eilinė romantinė komedija, su pigiais triukais prajuokinti, ir stebuklų čia neišvysi – gal jie ir teisūs, tačiau tiems besijuokiantiems juk sunku įtikti. Tai per daug paprasti ir pigūs juokeliai, kaip kad „Knygų klube“ (angl. „Book Club“), tai per daug rimti ir sureikšminti, kaip „Paskutinėje S#####“ (angl. „Terminal“). Tad gal bent dalis žiūrinčiųjų šiame filme ras to pagaliau tiesiog atpalaiduojančio ir pozityviai nuteikiančio juoko dozę.
O filmas apie tai, kaip didelės įmonės bosas Žoslenas, netyčia aptiktas mamos bute sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, norėdamas suvilioti jauną ir žavią kaimynę slaugę, nusprendžia apsimesti ir įsijausti į nevaikštančio žmogaus gyvenimą. Dar blogiau, kad melo kojoms netrumpėjant, žavioji mergina supažindina su seserimi Florens, kuri iš tikrųjų yra neįgali… Ir prasideda žaidimas: nugalės netikras, tik kuriamas neįgaliojo gyvenimas, ar vis karščiau liepsnojantys jausmai naujai sutiktai damai.
Pagrindinis aktorius, įkūnijęs Žosleną – Franck Dubosc. Puikiai žinomas Prancūzijos publikai, tačiau mums – galbūt matomas vieną iš pirmų kartų. Kaip ir kiti pagrindiniai aktoriai – žavią būsimą mylimąją Florens suvaidinusi Alexandra Lamy, juokingai naivią Žosleno asistentę Mari – Elsa Zylberstein. Mažai girdėti vardai, tačiau ne mažiau gerai padirbėję aktoriai. Ir būtent toks vaidmenis atlikusių profesionalų parinkimas duoda dar didesnį teigiamą įspūdį, nes filmo istorija nelieka užgožta garsių aktorių pavardėmis, kurios dažnai neleidžia filmo vertinti objektyviai, nes simpatijos ar antipatijos tam tikriems aktoriams, matytiems ankstesniuose filmuose, ima viršų. Franck Dubosc, beje, yra šios juostos scenarijaus autorius bei režisierius. Ir vėl matome žmogų „devyniarankį“, mokantį ir galintį filmo kūrime prisidėti keliais aspektais, nepagadinant dėl to kokybės.
Scenarijus sudėliotas nuspėjamai: pagautas melagingoje situacijoje, pagrindinis herojus neturi kur trauktis ir tik dar labiau didina melo tinklą, įtraukiant vis daugiau aplinkinių žmonių, ir tampa aišku, kad tiesa anksčiau ir vėliau išaiškės. Tad vienintelis šios istorijos nežinomasis – ką gi atsakys mylimojo, sužinojusi šiuos melo žaidimus. Tačiau kad ir kaip viskas būtų nuspėjama, istorija tampa gyva dėl nuolatos kuriamų kasdieniškų, atsitiktinių situacijų, kurios realiame gyvenime gal ir turėtų būti rimtos, tačiau filme virsta ašarą iš juoko spaudžiančiomis. Didžioji dalis šių juokų – būtent situacijose būnant neįgaliojo vežimėlyje. Tad dar vienas, galbūt ir ne tiesioginis, šio filmo pliusas – parodyti, kad net jei ir nebėra galimybės judėti savomis kojomis, gyvenimas neturi būti niūrus ir gali tapti netgi labai linksmas.
Jei romantikos pasirodytų per mažai – kartais nuskambančios populiarios romantiškos, ir net itališkos dainos; vakarienė žvakių šviesoje, užsibaigianti panirimu į baseiną – keletas scenų, paglostysiančių tikro romantiko širdį. Tvarkingais kadrais ir montažu, dirbti nepatingėjusiu dailininko darbu – viskas eina iš vien su romantika ir komedija.
Dažniausiai prancūziškas kinas yra arba labai mėgstamas, arba kaip tik ne. Vidurį tarp žiūrinčiųjų sunku rasti, tačiau ši komedija, manau, nusišypsoti privers bet kurios stovyklos žiūrovą. Jei atvirai – senai teko tiek juoktis žiūrint komediją. Ne šiaip šyptelėti, o juoktis ir nenustoti. Ir tebūnie, tai nebus filosofinis meilės ir gyvenimo reikalas, kurį pažiūrėjus norėsis ir į savo paties gyvenimą žvelgti kitaip. Tačiau išeiti puikios nuotaikos, nepykstant ant filmo metu (nepaliaujamai) prunkštavusių kaimynų, ir šiek tiek daugiau tikint ta pasakiškos meilės galimybe – tikrai pavyks. Ir „dėl visko bus kalta meilė“.
