Smarkiai įsibėgėjusio apdovanojimų maratono metu į Lietuvą galiausiai atkeliauja ir pagrindinius kino apdovanojimus pelnę ar nominuoti filmai. Galima tik pasidžiaugti, kad mūsų šalis galiausiai išlipa iš trečiarūšio regiono, kurį tie filmai pasiekia praėjus trims mėnesiams po apdovanojimų ar išvis nepasiekia. Smagu dar ir tai, kad šie filmai, nors ir nutekinti į internetą, sugeba užsidirbti sąlyginai protingas sumas. Na, o dabar į mūsų akiratį papuola dar vienas filmas, kurio pagrindiniai aktoriai nominuoti auksinėms Oskarų statulėlėms. Tai – „Danų mergina“.
Turinys
Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Danijos menininkė Gerda Vegener nutapo savo vyrą Einarą kaip moterį. Tapymo sesijų metu vyras pamažu ima suvokti, kad moteriški apdarai yra dalis jo, o vyriškas kūnas nėra tikrasis, kokiame jis nori gyventi. Pradėtas kamuoti psichologinių kančių, vyras ima po truputį virsti moterimi, kol galiausiai pasikeičia vardą į Lili Elbe. Paskutinis žingsnis – viena pirmųjų lyties keitimo operacijų pasaulyje. Tokie pokyčiai sudrebina ne tik vyro, bet ir jo žmonos gyvenimą. Ji, nors ir labai skaudančia širdimi dėl prarasto vyro, pilnai atsiduoda Lilei ir iš visų jėgų stengiasi padėti jai pritapti pasaulyje, palaikyti mylimą žmogų.
Kai filmo imasi jau Oskaro statulėlę pelnęs režisierius, tikiesi tik pačios aukščiausios kokybės dramos. Ypatingai dėl to, kad Tomas Hooperis jau analizavo sudėtingą asmenybę „Karaliaus kalboje“, tad nieko nuostabaus, jog „Danų mergina“ bus tas filmas, kuris teiks tikrai daug vilčių. Ir teikia. Ir yra tikrai neblogas. Tiesa, šįkart jam kiek sunkiau perteikti istoriją, nes kiek užsižaidžiama su asmenybėmis.
Suprantu, kad paskutinis sakinys gali skambėti kiek ironiškai. Kodėl? O gi todėl, kad paprastai kritikai plaka kino kūrėjus dėl prastai išvystytų personažų. Tačiau šiame filme taip smarkiai pasineriama į kiekvieną filmo veikėją, kad šiek tiek užmirštama pati istorija ir nuoseklus jos gvildenimas. Ir nors scenarijus tikrai neblogas, bet siužetinė linija ir jos dėstymas kiek suplaukioja. Pagrinde todėl, kad filmo pradžia ir įvadas yra gerokai per ilgas. Juo bandoma pripratinti prie veikėjų ir lėtos jų kaitos, tačiau antroje filmo pusėje viskas tiesiog sugriūna žiūrovui ant galvos ir tada jau jo reikalas, kaip viską suprasti. Visa istorija yra lyg laidynė (arba normalių žmonių leksikone – ragatkė): istorija, kaip akmenukas, kurią lėtai tempia iki tol, kol neįmanoma jos išlaikyti. Galiausiai visas pasakojimas, kaip tas pats akmenukas, akimirksniu iššauna ir filmas pasibaigia. Taigi, galima sakyti, kad kino kūrėjas šiek tiek paleido vadžias.
Na, o jei jau prakalbome apie veikėjus… Kiekvienas istorijai esminis personažas yra išnagrinėjamas iki pačių mažiausių smulkmenų. Ypatingai daug dėmesio skiriama Einarui. Ekrane matome visą jo transformaciją. Nuo pat pirmųjų minčių, prisilietimų ir gilių įkvėpimų. Visos nejaukios ir kiek trikdančios situacijos, kai pradžia atrodo lyg žaidimas jam ir jo žmonai, o vėliau viskas tampa žiauria realybe. Ir „žiauria“, galima sakyti, tiesiogine prasme. Sunkūs psichologiniai, o galiausiai, ir fiziniai pokyčiai tampa tikru iššūkiu tiek Einarui, tiek jo žmonai. Gerdos portretui taip pat skiriama labai daug laiko. Ji evoliucionuoja paraleliai su vyru, todėl galime stebėti ne tik lytį keičiančio žmogaus kančias, bet ir viltį išlaikančios moters išgyvenimus. Visi likę personažai taip pat gerai atskleidžiami ir įliejami į istoriją. Būtent jų visų kaitą ir prisitaikymą prie situacijos yra taip įdomu žiūrėti, nors kartais net labai sudėtinga.
Dar vienas svarbus dalykas – meno pasaulis. O jei tiksliau, kaip veikėjai yra perteikiami per jų meninę pusę. Ir vėl, viskas susiakcentuoja į du žmones, bet jie iš esmės ir yra svarbiausi. Taigi, Filme matome, kad Einaras ir Gerda abu yra menininkai, tapytojai. Namuose vyrauja dvi erdvės. Viena – atvirai, spalvinga, daug tiek kūrybiškumui, tiek pačiam judesiui ir tai yra Gerdos erdvė. Tuo tarpu Einaro tapymo kampelis yra tamsus, nedidelis, o patys paveikslai, kad ir kokie sėkmingi, yra tamsūs, kampuoti, maži, lyg būtų maži karstai. Tai apibūdinai ir veikėjo charakterį, kuris jaučiasi lyg įspraustas į mažą dėžę ir niekaip negali ištrūkti. Kad ir kaip būtų įdomu, būtent Einaro išsilaisvinimas ir tapimas Lili leidžia atsiskleisti ir Gerdos kūrybai, rasti savo meninės pusės teisingą kelią.
Filmo kūrėjai suteikia daug reikšmės ir aplinkos detalėms. Ar tai būtų gamtos peizažai, ar apipelijusios buto sienos, ar vietoje šviestuvų gaubtų pakabintais balerinų sijonais. Kiekviena erdvė, ar ji būtų atvira, ar uždara, suteikia tikrai daug kiekvienam veikėjų pokyčiui ir jų emocijų sustiprinimui. Gamtos peizažai, nors gal labiau miestų aplinkos, atrodo gana autentiškai. Tai yra – maždaug 90 metų atgal.
Nesunku suprasti, kodėl filmas buvo kuriamas bemaž 15 metų ir kodėl buvo taip sunku jį išjudinti iš pradinio taško. Po juostos jaučiamas lengvas kartėlis. Ne dėl to, kad filmas blogas, o dėl to, ką jis iššaukia viduje. Sunku įsivaizduoti, kaip toks filmas būtų atsiradęs būtent prieš tuos 15 metų, ar prieš 10. Tai yra labai smarkiai visus nusistovėjusius stereotipus, baimes ir kitus nesveikus požiūrius laužantis filmas, kuris atskleidžia, kaip lytį keičiantys ar jau pakeitę žmonės jaučiasi, ką jie iš tiesų išgyvena ir su kuo turi susitaikyti juos supantys žmonės – šeima, artimieji, draugai. Tai yra tikrai nelengvas iššūkis visiems, ypatingai, kai į tave visuomenė žiūri lyg į kažkokį išsigimimą net XXI amžiuje. Galima tik pasidžiaugti, jog tokios opios temos gali iškilti ir per populiariąją kultūrą, kurią vartoja toli gražu ne vien tik tolerantiški, liberalūs ir nuovokūs asmenys.
Techninė pusė
Turbūt galime būti tikri, jog fortepijono pagrindu sukurtas garso takelis tokio tipo filmui tikrai nebus šūvis pro šalį. Kaip ir pernai „Visko teorijoje“, taip ir šiame filme simfoninio orkestro darna tiesiog užburia. Ir nors šio filmo garso takelis lengvai nusileidžia „Visko teorijos“ garsams, jis ne ką prasčiau perteikia emocijas ir virpina vidines stygas. Tai tikrai gerai sukurtos muzikinės kompozicijos, leidžiančios dar labiau atskleisti personažų jausmus ir skausmą.
Kinematografo darbas šiame filme taip pat geras. Žiūrint filmą galima pastebėti vieną labai svarbią smulkmena. Kol filme veikia Einaras, kamera dažniausiai rodo vaizdą tiesiai arba iš apačios. Tačiau Einarui tapus Lili, kamera akivaizdžiai pakyla kiek aukščiau, kad būtų rodomas vaizdas iš kiek kitokios pozicijos. Ir šįkart taip nestengiama nužeminti personažo, o dar labiau jį atskleisti. Vien tik grimas aktoriaus nepadarė tokių panašiu į moterį. Tik kameros dėka aktoriaus bruožai šiek tiek sušvelnėjo, išryškėjo veido kaulų struktūra, taip kiek padarydama jį moteriškesniu. Ir faktas, kad kūrėjai tai pastebėjo ir išnaudojo, prideda labai didelį pliusą.
Kostiumai ir grimas filme tikrai nepriekaištingi. Laikmečiui tinkamos suknelės, įvairiausios smulkios aprangos detalės (kad ir šaliai), vyrų kostiumai, skrybėlės, liemenės. Kas tik nori. Mada čia tikrai labai gerai perteikiama ir tai suteikia galimybę dar labiau įsijausti į laikmetį ir jam sudėtingą istoriją. Na, ir aktoriaus pavertimas moterimi. Labai geras darbas.
Aktoriai
Daugiausiai aplodismentų ir pagarbos visame aktorių kolektyve turėtų susilaukti du asmenys. Pirmasis – tai pagrindinį vaidmenį atlikęs Eddie‘is Redmayne‘as. Neabejoju, kad išreikšiu nepopuliarią nuomonę, tačiau jo suvaidintas personažas yra be galo sudėtingas, labai įtikinamas ir tikrai vertas Oskaro. Kad ir koks Leo yra nuskriaustas, bet jei būtų mano valia, aš statulėlę atiduočiau būčiau E. Redmayne‘ui. Nenuostabu, kad aktorius daugiau nei pusmetį dirbo su elgesio specialiste, bandė įvaldyti moteriškus judesius ir moterišką elgesį, manieras. Viso filmo metu matėsi jo evoliucija. Tikrai ne kiekvienam pavyktų taip gerai perteikti personažą, kad pabaigoje sėdėtum ir galvotum „kaip?“. Žinoma, po pernykštės sėkmės aktoriui turbūt nebuvo ypatingai sunku įsijausti į dalį veikėjo gyvenimo, tačiau bet kuriuo atveju, tai yra vienas geriausių šių metų pasirodymų.
Jam akomponuoja ne ką prastesnį vaidmenį atlikusi Alicia VIkander. Kaip ir jos partneris, ji parodė labai didelė transformacija. Tik ji nėra fizinė, o psichologinė. Išties, stebėti ją buvo tikrai malonu. Ir nenuostabu, kad ji yra viena labiausiai kylančių Holivudo aktorių. Vien praėjusiais metais mes matėme net keturis filmus su ja ir kiekviename ji – puikiai atlieka savo darbą. Tik čia ji dar ir sugebėjo perteikti pačias įvairiausias emocijas, ko nereikalavo kiti jos vaidmenys. Tiesą sakant, šių aktorių duetas yra toks stiprus, kad sėdėdamas salėje net užsimiršti, jog žiūri ne dokumentiką, o vaidybinį filmą.
Filme taip pat pasirodo ir kiti gerai savo vaidmenis atlikę aktoriai. Kad ir Matthias Schoenaertsas, kuris visą filmą atrodė kaip jaunas Putinas ir buvo neįmanoma to atmatyt. Trumpam ekrane pasirodė ir Benas Whishaw, Amber Heard, Adrianas Schilleris ir kiti.
Verdiktas
„Danų mergina“ labai giliai pasineria į veikėjų psichologines problemas, šiek tiek pamirštant patį istorijos dėstymą. Nepaisant to, filmas narsto dar neliestus translyčių žmonių gyvenimo taškus, kartu parodydamas ir jų artimųjų išgyvenimus. Tai tikrai stipri drama, papildyti gera muzika, įdomia kinematografija ir tiesiog nepriekaištinga pagrindinių aktorių vaidyba. Net jei ir pasakojimo stilius nėra toks įtraukiantis, skleidžiama žinutė yra labai svarbi ir tikrai įtikinanti. Iki šiol vargu ar buvo toks filmas, taip giliai nagrinėjantis savo lytimi abejojančio žmogaus psichologiją ir poelgius. Tai tikrai nėra labai lengvas filmas, bet po juostos kylantys apmąstymai verti skirto laiko.
