„Kraujo medžioklė“

Žinomas airių režisierius ir savo paties filmų scenaristas Neilas Jordanas kino mylėtojams pažįstamas visų pirma iš vieno geriausių visų laikų filmų apie vampyrus, 1994 metais pasirodžiusios bestseleriu tapusio romano ekranizacijos „Interviu su Vampyru“. Kino kūrėjas taipogi pasižymi puikiai sukurtais trileriais kaip įtampoje laikanti „Nepalaužiama drąsa“ ir tokiomis jausmingomis dramomis kaip „Sąžiningas vagis“ ar „Ondina“.

Šį kartą režisierius vėl kviečia pasinerti į tamsųjį nakties klajūnų gyvenimą bei pamatyti iš arti, kaip sunku išgyventi bjaurioje šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje esi kitoks, nei aplinkiniai žmonės.

Apie ką mes čia…

Klara ir Eleonora daugiau nei du šimtmečius bastosi po pasaulį periodiškai keisdamos gyvenvietes. Po nelaimingo incidento, paslaptingos moterys vėl turi palikti savo namus ir bėgti kur akys mato. Po ilgos kelionės ir paieškų jos pagaliau apsistoja ramiame viešbutyje pavadinimu „Bizantija“, tačiau moterys nėra galutinai užtikrintos, kad nauja vieta joms pagaliau atneš ilgai išsvajotą poilsį.

Kūrinio vidus

Po visų „Saulėlydžių“ filmų ir kitų blizgučiais aplipdytų filmų mergaitėms apie vampyrus, per pastaruosius penkerius metus vienintelis rimtas filmas šia tema buvo 2010 metais pasirodęs kraupusis „Įsileisk mane“, todėl su nekantrumu buvo galima laukti šio projekto, nes visgi režisierius jau kartą padovanojo mums puikų reginį, bet deja, šį sykį jam nepavyko nustebinti.

Taip, filmas gana žiaurus, kruvinas ir parodantis vaizdžiai daug smurto, kas bent kiek praskaidrina nuotaiką, nes išties jau nusibodo matyti „Saulėlydžio“ filmus ar panašius į juos, kur kiekviename kadre vien tik seilės matosi, tačiau galutinai to nepakanka, kad būtų galima juo mėgautis. Pats scenarijus parašytas neblogai, istorija irgi gana įdomi, tačiau jo pateikimas visiškai sugadina bendrą vaizdą. Pirmoji filmo pusė tokia nuobodi ir lėtai įsivažiuojanti, kad galima ir nusnausti pusvalandžiui ir taip nieko nepraleisime. Antra juostos dalis jau žvalesnė, prasideda vaizdingas ir mielas akims susidūrimas su priešais, pasijaučia įtampa. Bet filme nėra intrigos, nes visgi pasakojimas vystomas taip, jog jau nuo pat pradžių žinome kaip viskas pasibaigs, tačiau vampyrų gyvenimo istorija gali įtraukti. Nėra per daug banalių scenų, tačiau, kaip jau anksčiau minėta, jos pernelyg užtęstos. Kartu gauname analogišką vaizdą su filmu „Interviu su vampyru“, kuriame viskas vystosi vos ne panašiu principu kaip ir šioje juostoje.

Filmo veikėjai nelabai įdomūs, tik Klara gali pasigirti gerai išvystytu personažu. Neblogai atskleistas personažo charakteris ir atitinkamai vaizdžiai matomas psichologinis veikėjos portretas. Graži, gundanti, karšta, koketiška, arogantiška, bet kartu ir nuoširdi vampyrė. Ji turi viską, ką turėjo Anne Rice knygos veikėjas Luisas. Kiti filmo herojai per daug užspausti savyje, lyg būtų priremti kokiame kampe ir negalintys pajudėti. Toks bendras visų kitų veikėjų braižas, jog net sunku susikoncentruoti ties kuriuo nors iš jų. Žinoma, dar ir per daug lėkštas bei primityvus filmo antagonistas, kuris labai graudžiai atrodė prieš Klaros pasirodymą.

Juostos idėja nebloga, vaizdžiai bandoma iškelti šeimos vertybes bei motinos santykius su dukra. Skiriama nemažai dėmesio ir aplinkinių žmonių požiūriui į kitokį gyventoją. Taikliausia juostos vieta, kai parodoma zombiams prilygstanti visuomenė, kurioje sunku išgyventi kitaip mąstančiam, apsirengusiam, tikinčiam ar mylinčiam. Lietuviams tas tuo labiau nėra būdinga – esame per daug konservatyvi tauta, bijanti to, ko nesupranta.

Filmas nėra vienas iš geriausių vampyrų tematikos pavyzdžių, tačiau tikrai malonu pasižiūrėti į vampyrą, kuris ištroškęs žmogaus kraujo bei į tokį, kuris neblizga kaip diskotekos rutulys, o kartu nesielvartauja kaip Emo dėl meilės žmogui, panašiam į mumifikuotą zombį.

Techninė juostos pusė

 Juosta nėra pernelyg triukšminga ar efektinga, tačiau garso takelis labai meistriškai pateiktas. Jis sukuria šiek tiek groteskišką atmosferą, kuri leidžia filmui atrodyti gana tamsiai. Filmo fonas irgi tamsus, neblogai suderintos spalvos, dekoracijos irgi pakankamai neblogai atspindi rodomus laikotarpius, na ir grimas bei litrai kraujo duoda atskiro žavesio. Atskiros padėkos kostiumų dizaineriams už išradingus ir karštus Klaros apsiaustus, kurie atitraukinėjo dėmesį nuo nuobodžios pirmos filmo pusės siužetinės linijos.

Operatoriaus darbas silpnas, kas pasijaučia per susidūrimus su priešais, o ir nelabai estetiškai pateikiamos smurto scenos. Vaizdas panašus į antrarūšį filmą, sukurtą „The Global Asylium“ studijos. Garso montažas irgi per silpnas – norisi žvalesnio darbo kalbant apie efektingesnes ir veiksmo kupinas scenas. Juostos montažas nestabilus, pernelyg dažnai grįžtama į praeitį ir atvirkščiai, sunku pradžioje priprasti prie tokio chaoso, tačiau einant į pabaigą situacija stabilizuojasi ir su malonumu galima pasižiūrėti paskutines dvidešimt filmo minučių.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmo istorija ir pasakojimas priklauso jaunajai Saoirse Ronan, kuri neblogai susitvarkė su savo vaidinamu personažu, tačiau didžiausi laurai atitenka grožio deivei Gemmai Arterton, kuri meistriškai suvaidino Klarą. Stiprus personažas, o tuo labiau ir pernelyg patrauklus, kad galima užmiršti tam tikras filmo klaidas.

Antraplanių aktorių gretose nieko doro neparodė tokie kino senbuviai kaip Danielis Maysas, Samas Riley‘is ar Tomas Hollanderas. Galima teigti, jog būtent Gemmos veikėja ir laikė viską ant savo patrauklių ir gundančiai atrodančių pečių.

Verdiktas

„Bizantija“ – tai kruvinas, tačiau pernelyg tuščias savo vidumi pasakojimas apie vampyrus, kur apart nuobodžiai pateiktos siužetinės linijos, kelių vaizdingų susidūrimų su priešais ir gundančio seksualiosios Gemmos Artertos pasirodymo daugiau nieko nėra.