Lietuvių kalbos žodyne žodžio „grafiti“ apibrėžimas skamba taip: „užrašai ir piešiniai ant namų sienų, tvorų, šaligatvių humoristinio ar politinio turinio, dažniausiai jaunimo saviraiškos būdas“. Turbūt linksite su lyg kiekvienu žodžiu, nes tikrai nevisada meniškai apipaišytus namų ar viešuosius pastatus esate matę visi. Kaip taisyklė, visada tai yra nurašoma maištaujančiam jaunimui. Tačiau turiu šiokių tokių liūdnų žinių – tai nėra tik jaunimo užsiėmimas, ir yra traktuojamas kaip viena meno šakų. Vienas labiausiai prie to prisidėjusių maištautojų – Benksis (angl. Banksy), savo stipriomis potekstėmis piešiniuose ant sienų bandantis keisti pasaulį.
Meno, bandančio gelbėti pasaulį, vaizdinį pristato režisierius Elio Espana – dokumentiniame filme „Benksis. Nelegalaus meno iškilimas“. Nors pavadinimas sufleruoja, kad tai bus istorija apie Benksį, visgi jis apima daug daugiau – visą istoriją grafičio ištakų, o pats Benksis – tiesiog kaip viena pagrindinių figūrų šio meno klestėjime. Jei esate girdėję apie šį menininką, žinote ir kitą, gana svarbų dalyką apie jį – anonimiškumą. Tai menininkas, kurio tapatybė nėra atskleista ir kursto daugybės žmonių norą žaisti detektyvus, bandant įminti tikrojo asmens mįslę. Menininkas, kuris visiems prieinamą meną gatvėje kuria jau virš trisdešimties metų, sugebėjęs išlikti savo kūrinių, o ne pavardės dėka, – tikrai yra dėmesio vertas reiškinys.
Jei kalbėtume apie šio menininko vaizdavimą kine, rastume sukurtą jau ne vieną filmą. Galbūt labiausiai žinomas – „Exit Through the Gift Shop“, kurį režisavo jis pats. Ir kuriame davė interviu: paslėptu veidu, pakeistu balsu, tačiau tai ir išliko kaip vienas labiausiai jo tapatybę atskleidžiančių epizodų. Apie ką naujasis filmas? Pradedamas 2018-aisiais Banksio įvykdytu poelgiu, keliančiu klausimą: kas iš tikrųjų yra menas, ir kiek iš tikrųjų jis yra vertas? Tas poelgis – vos tik pardavus paveikslą aukcione, buvo paspaustas piešinio dalinio susinaikinimo mechanizmas, kuris buvęs įmontuotas į rėmą. Uždavęs esminį klausimą, filmo naratyvas grįžta į grafičio atsiradimo pradžią, evoliucionavimą, jį kūrusių menininkų pasaulėžiūrą.
Svarbiausias šio filmo aspektas – jis pasitarnauja kaip istorijos pamoka. Nežinantiems kaip atsirado šis judėjimas, kokie menininkai laikytini svarbiausiais, kaip keitėsi per visus šiuos dešimtmečius – gaus beveik dviejų valandų santrauką. Šis judėjimas kilo kaip ir daugelis, iš poreikio išsireikšti esant nepalankioms politinėms/socialinėms aplinkybėms, Niujorke. Tuo laiku, kai kelią skynėsi hip hopo muzika, gatvės šokiai – filme matoma ir daug to laikmečio vaizdų ir garsų. Vėliau yra persikeliama į Bristolio miestą Anglijoje, kuris tapo gana ryškia scena grafičio menui šiapus Atlanto. Tai miestas, kuriame augo ir savo veiklą pradėjo Benksis. Tad daugybė praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio įrašų – nuo apleistų pavojingų rajonų, tapusių grafičiu susidomėjusiems paaugliams legalia vieta susirinkti, iki draudžiamų reivo vakarėlių (1994-1998 Jungtinėje Karalystėje buvo įvestas drausmės aktas, draudęs rinktis į didesnes nei 5 žmonių grupes, taip pat klausytis pasikartojančio ritmo muzikos. Apie tai buvo neseniai kino teatruose rodytas filmas „Reivas“ („Beats“). Žinant visą šį kontekstą, nekyla tiek daug klausimų, kodėl tai buvo vienos ar kitos meninės išraiškos atsiradimo ir klestėjimo laikotarpis.
Grafičio priešininikai puls sakyti, kad tai nėra menas, o tik pastatų niokojimo forma. Šiame filme yra keletas epizodų, kuriuose matoma šių nuomonių konfrontacija. Pavyzdžiui, grupė jaunuolių Niujorke aiškina, kad užrašydami savo vardą autobuse ar ant traukinio vagono, palieka ženklą sau, jog čia buvo. Kad jis nėra skirtas kitiems, o tik jam pačiam. Tačiau šalia stovinčiam vyriškiui paklausus, kodėl toks rašinėjamas jam suteikia teisę niokoti svetimą turtą, kodėl jis to nedaro savo paties virtuvėje, atsakymas nebuvo pateiktas. Galbūt taip grafitis ir yra įsivaizduojamas, bei dalies tokių „menininkų“ būtent taip ir pateikiamas – kad tai yra lyg savo teritorijos žymėjimas, kai kenčia su tuo nieko bendro nenorintys turėti piliečiai ir jų turtas. Dalis tiesos, manau, yra šiame įsivaizdavime, tačiau šis filmas ir ateina į pagalbą nuomonei pakeisti.
Kaip ir žymiausi šio judėjimo pradininkai, taip ir Banksis išsiskiria iš eilinių „žymėtojų“ gretų viena savybe – prasme. Jo vaizduojami daugiau piešiniai nei užrašai, yra skirti visuomenės dėmesio atkreipimui į tam tikras socialines problemas. Vienas pirmųjų Banksio darbų minėtojo drausmės akto laikotarpiu, buvo ant sienos nupieštas meškiukas, stovintis prieš ginkluotų pareigūnų armiją (pavadinimu „The Mild Mild West“). Subtilus menas perteikti politinį šalies klimatą keliomis figūromis, o ne rašytiniais patosais, kurių niekas nenori skaityti. Tokių prasmių žinutės ėmė rastis ne tik Bristolyje, tačiau ir kituose pasaulio didmiesčiuose – nuo Londono iki Paryžiaus. Ir taip prasidėjo Benksio populiarumas, priverčiant visus piliečius atkreipti dėmesį į problemas tiesiog gatvėje, o ne tik žiūrint žinias ar lankantis rimtose šių problemų sprendimų kontorose.
Dokumentinio kino kūrimo šablonų šis filmas nelaužo. Kaip ir pridera, pateikiamas gana nuoseklus naratyvas, daugybė dokumentinės medžiagos, darbų pavyzdžių, ir žinoma – kalbinamų asmenų interviu. Tarp daugiausiai kalbėjusiųjų: Steve Lazarides, Feli Braun, Ben Eine, Kelly ‘Risk’ Graval ir kiti. Didžioji dalis kalbintų menininkų išreiškė savo požiūrį į grafičio meną, dalijosi prisiminimais kaip prasidėjo šis judėjimas jų aplinkoje, ar kaip sekėsi kurti kartu su Benksiu. Štai Steve Lazarides – žinomas fotografas, meno kuratorius ir kūrėjas, nuo pat pradžių ėjęs išvien su Benksiu. Apie tai, kaip šis judėjimas atrodė „iš vidaus“, kokio pasiruošimo ir resursų reikalavo, ir kokio pasipriešinimo sulaukė. Ir nors jis žino, kas tas tikrasis Benksis yra, likusiai daliai jis vistiek išlieka anoniminis veikėjas.
Beveik dvi valandas trunkantis filmas bombarduoja žiūrinčiųjų galvas nuolatos besikeičiančiais vaizdais, kontekstais ir menininkų mintimis. Tai tikrai nėra tas filmas, kuriam trūko vaizdinės medžiagos ir buvo „pritempinėjamas“ rodant tuos pačius vaizdus kelis kartus. Nuolatos skamba foninis garso takelis, kuris lyg ir padeda susikoncentruoti į matomą vaizdą, nesuteikia monotoniškumo, tačiau į filmo pabaigą sukirba mintis: nejau visame filme nebuvo tylos pauzės? Panašu, kad kūrėjai turėjo daug medžiagos, kurią norėjo parodyti, tad reikėjo kompaktiškai išsitekti padoriame laiko tarpe. Tas kartais atsiliepė perdėtais epizodais: kai fone skamba muzika, girdimas kalbinamo asmens balsas, ir dar ekrane matai vaizdą, kurį reikia perskaityti ir suprasti. Nežinau kaip jums, bet man taip „multitaskinti“ ne visada pavyksta, norint sutelkti dėmesį ir suprasti kiekvieną šios mišrainės elementą.
„Benksis. Nelegalaus meno iškilimas“ – kalba ne tik apie žymiausio grafičio menininko veiklą ir iškilimą, tačiau ir apie šios meno šakos atsiradimą apskritai. Tai dviejų valandų istorijos pamoka, pilna pastarųjų kelių dešimtmečių dokumentikos. Laiko, kuomet radosi gatvės kultūra: hip hopo muzika, gatvės šokiai, o šalia – ir grafitis. Politinės priespaudos ir pilietinės laisvės troškulio persmelktas laikas, bandęs išsikovoti teises įvairiomis formomis. Filmas prasideda ir baigiasi Benksio 2018-aisiais atliktu aktu: aukcione parduotu paveikslu „Mergaitė su balionu“, kuris vos pardavus slydo iš rėmo ir virto skutais. Keliamas klausimas: kas iš tiesų yra menas, kur jo vieta ir kokia jo vertė? Neabejoju, kad jūsų atsakymas, turėtas filmo pradžioje, skirsis nuo to, kurį atrasite peržiūrėję šį dokumentinį filmą.
