„Auksinis narvelis“ – tai pirmasis ilgametražis ispanų režisieriaus Diego Quemados – Díezo filmas. Ši juosta dalyvavo Vankuverio kino festivalyje, Kanuose buvo rodyta „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ir pelnė „Ypatino talento“ apdovanojimą, Ispanijoje nominuota Gojos apdovanojimui geriausio užsienietiško ispanakalbio filmo kategorijoje.
Tai pasakojimas apie trijų jaunuolių iš Pietų Amerikos kelionę į JAV. Penkiolikmečiai Chuanas, berniuku persirengusi Sara ir Samuelis iš Gvatemalos pėsčiomis iškeliauja į svajonių šalį. Vėliau prie jų prisideda bendraamžis indėnas Čaukas, nekalbantis ispaniškai. Jaunuoliai tikisi, kad geresnis gyvenimas jų laukia kitapus JAV sienos. Tačiau jie negalėjo iš anksto numatyti, kokia varginanti, sudėtinga, pavojinga ir skaudi jiems bus ši kelionė. Jiems, tiesiogine prasme, teks pereiti ugnį ir vandenį, kęsti dulkes, kaitrą, pažeminimus ir neteisingumą.
Jei iš tokio aprašymo kas nors susidarė įspūdį, kad šis filmas – smagus, tuo pačiu ir taurius jausmus skatinantis klasikinis kelio filmas, toks maždaug Disnėjaus tipo pasakojimas, skirtas visai šeimai, teks nusivilti. Tai kelionė per dulkes, purvą, kraują ir pavojus, negailestingai kepinant saulei, košiant dykumos vėjams. Tai skaudūs ir žiaurūs išbandymai, tenkantys tiems, kuriems svajonė apie geresnį gyvenimą yra bene vienintelis turimas turtas.
Režisierius D. Quemada –Díezas šiuo filmu atsigręžia į opią nelegalių migrantų problemą. Ši jautri ir sukrečianti juosta siekia atkreipti pasaulio (ir ypač JAV) dėmesį į nelegalius migrantus ir skatina nežiūrėti į juos taip iš aukšto, kaip kad daroma dabar. Be oficialių dokumentų, išsilavinimo, bent minimalaus kapitalo, tūkstančiai skurdžių Pietų Amerikos gyventojų plūsta į pažadėtąją žemę – JAV. Tikėdami net ne amerikietiška svajone, bet minimalia sėkmės galimybe, jie ryžtasi rizikuoti viskuo, ką turi, ir pereiti pragarą Žemėje, kad patektų į šį auksinį narvelį – tai yra, dar vieną, kad ir jų svajonėmis paauksuotą, kalėjimą.
Šiame filme susipina skaudi realybė ir gyvenimo poezija. Dažnas grotų, tinklo, užkardos pasikartojimas – ryški aliuzija į filmo pavadinimą. Kitas nuolat pasikartojantis motyvas – tamsoje krintančios snaigės. Tai tarsi kažkas truputį nerealaus. Žinoma, ne mums, šiauriečiams. Tiems vaikams iš Gvatemalos – juk ten praktiškai niekada nesninga.
Stiprų ir realistišką filmo įspūdį dar labiau sustiprina pseudodokumentinė filmavimo maniera. Rankinės kameros fiksuojamas vaizdas šiek tiek šokčioja, filmuojama iš arti, tad žiūrovai gali pasijusti taip, lyg su filmo veikėjais kartu sėdėtų ant traukinio stogo. Toks betarpiškumas padeda dar labiau įsijausti į filmo keliamą problematiką ir suvokti šių žmonių beprotišką drąsą.
Tai vėlgi – filmas, kur svarbiausia ne estetika, meninis lygis, stiprus siužetas, aktorių vaidyba ar personažų charakteriai, o keliama problema. Filmas koncentruojasi į keturis paauglius, tačiau iš esmės taip tik sukonkretinama tūkstančių migrantų dalia – tai, ką patiria Chuanas, Sara, Samuelis ir Čaukas, gali nutikti ir nutinka bet kuriam, pasirinkusiam tokį kelią. Tai stiprus, nepramoginis, socialiai jautrus, apie žmogaus teises kalbantis filmas, kurį galima dėti į „nepatogaus kino“ lentynėlę. Belieka viltis, kad šis kūrinys bent iš dalies pasieks savo tikslą.
