Ko gero, 99 procentams režisierių, aktorių, scenaristų ir kitų kino industrijos atstovų pakvietimas į Oskarų ceremoniją būtų jei jau ne viso gyvenimo svajonė, tai bent tikrai laukiamas ir maloniai priimamas. Woody Allenas greičiausiai patenka į tą likusį vieną procentą, kadangi Oskarų ceremonijas jis stengiasi ignoruoti. Priežasčių tam netrūksta – pavyzdžiui, būtent tą dieną jis turi groti klarnetu džiazo ansamblyje, o koncerto, savaime suprantama, praleisti ar nukelti negalima. Taip nutiko ir 1978 m., kai W. Alleno filmas „Anė Hol“ (angl. „Annie Hall“) iš viso laimėjo keturis Oskarus (geriausias filmas, geriausia režisūra, geriausias originalus scenarijus, geriausia pagrindinė aktorė). Taigi, pats W. Allenas ant pakylos tąkart būtų kopęs tris sykius, tačiau taip nenutiko, nes… jis tiesiog nedalyvavo apdovanojimuose.
Įdomu ir tai, kad kritikai „Anę Hol“ beveik vienbalsiai įvardija kaip geriausią W. Alleno filmą, arba „visų žiūrovų mėgstamiausią Alleno komediją“, tačiau pats režisierius, nors ir pripažįsta, kad „Anė Hol“ rodo tam tikrą jo karjeros kokybinį lūžį ir brandumą, geriausiu savo filmu laiko „Lūžio tašką“ (angl. „Match Point“, 2005 m.). Dar daugiau – „Anė Hol“ W. Alleno netenkina kaip galutinis rezultatas – jo intencijos kūrybinio proceso pradžioje buvo visai kitokios. Tačiau kaip ir vertinant bet kurį tekstą (plačiąja prasme), kūrėjo intencijos tampa nebesvarbios – kitaip sakant, žiūrim, ką turim – t. y. kokia ta „Anė Hol“ pasiekė žiūrovus, ir kuo ji juos taip sužavėjo.
Trumpai apie filmo siužetą
Jau pačioje filmo pradžioje tiesiogiai į žiūrovus kreipiasi niujorkietis komikas Alvis „Maksas“ Singeris (akt. Woody Allen) ir prisipažįsta norįs paanalizuoti priežastis, dėl kurių jis išsiskyrė su savo mergina Ane Hol (akt. Diane Keaton). Toliau ekrane žiūrovai supažindinami su tų santykių geneze – nuo kiek negrabaus susipažinimo teniso klube iki momento, kai meilė baigėsi, ryšys nutrūko ir liko tik laiko klausimas, kada pora išsiskirs.
Iš gyvenimo – į ekraną
Nors W. Allenas ir labai smarkiai ginasi, kad „Anė Hol“ nėra autobiografinis filmas, vis tik čia labai gausu detalių, kurias galima tiesiogiai susieti su režisieriaus asmenybe. Alvis Singeris, kaip ir pats W. Allenas, yra neurotiškas komikas iš Niujorko, kilęs iš žydų šeimos. Dar vienas sutapimas – Anės Hol vardas ir pavardė – tikroji D. Keaton pavardė yra Hall, o Annie vardu ją vadina draugai. Be to, visas Holivudas žinojo, kad tuo metu W. Alleną ir Diane‘ą Keaton siejo ne tik griežtai profesiniai santykiai. Tas šiek tiek erzino ir liūdino W. Alleną – visiems rūpėjo tik tai, kas vyksta (vyko) tarp jo ir D. Keaton, pats filmas ir jame pasakojama istorija tarsi pasislinko į antrą planą.
Naujoviški techniniai ir režisūriniai sprendimai
Iš pirmo žvilgsnio „Anė Hol“ gali pasirodyti kaip eilinė W. Alleno romantinė komedija – žinoma, vien paties režisieriaus vardo užtenka, kad ji išsiskirtų iš bendro visų tokio žanro filmų konteksto, bet – o kuo konkrečiai ji pasižymi visoje ilgoje W. Alleno filmografijoje? Atsakymas – romantinių santykių aiškinimas per psichoanalizės prizmę ir keletas netradicinių techninių sprendimų.
Tiesą sakant, pati filmo struktūra nėra tokia jau labai tipinė. Paprastai romantiniai filmai konstruojami pagal susitiko – susipažino – įsimylėjo – mylėjo – nebemylėjo – išsiskyrė scenarijų. T. y. su įžanga, dėstymu, kulminacija ir atomazga. „Anėje Hol“ W. Allenas nuo pat pradžių laužo šią schemą – jau per pirmas filmo minutes žiūrovai sužino, kad Alvis ir Anė išsiskyrė ir jokios laimingos pabaigos nebus.
Taigi, jau nuo pat pradžių turime išsiskyrimo faktą ir W. Allenas imasi jį analizuoti. Pasitelkdamas psichoanalizę jis nagrinėja ne tik Alvio santykių su Ane retrospektyvą, bet ir paties Alvio asmenybę.
Kadangi W. Allenas pats vaidina pagrindinį vyrišką personažą, kartais žiūrovai nėra iki galo tikri, kas su jais bendrauja – pats W. Allenas ar Alvis Singeris – ir kieno požiūris jiems pateikiamas – režisieriaus ar personažo? Geriausias to pavyzdys – pati filmo pradžia, kai ekrane stambiu planu pasirodo W. Allenas ir žiūrėdamas tiesiai į kamerą pasako kelis juokelius, kurie, anot jo, yra esminiai jo gyvenime – tačiau čia ir paaiškėja, kad kalba ne W. Allenas, o Alvis.
Filme yra ir daugiau tokių netikėtų momentų, kai žaidžiama ties kino/ realybės riba. Tiesiai į kamerą žvelgia ne tik W. Alleno vaidinamas Alvis filmo pradžioje – pasitaiko ir daugiau tokių momentų. Dar vienas toks kino/ realybės ribos peržengimas – visiškai netikėtas Marshallo McLuhano pasirodymas (iš serijos vilką mini – vilkas čia).
Toliau W. Allenas žaidžia kino technika: tai netikėtai ekrane atsiranda minčių subtitrai, tai ekranas padalijamas siena į dvi dalis, tai panaudojamas personažo antrininkas vaiduoklis, atsiskiriantis nuo paties veikėjo ir viską stebintis iš šalies, tai galima močiutės minčių vizualizacija, tai animacinis intarpas…
Amerikietiški meilės kalneliai
Vienas pradinių šio filmų pavadinimų buvo „Geismo amerikietiški kalneliai“ (angl. „Rollercoaster Named Desire“) (kitas pavadinimas „Aš ir mano gojus“ (angl. „Me and My Goy“) referuoja į jau aptartą žiūrovus klaidinantį aspektą). Žinoma, amerikietiškų kalnelių metafora visų pirma taikytina Anės ir Alvio santykiams, tačiau yra ir tiesioginė to vizualizacija. Tai yra Alvio vaikystės namai – neįtikėtinas namas, virš kurio eina amerikietiškų kalnelių atrakciono trasa. Sakytume, kažkas absurdiško ir visiškai fantastiško – tačiau tokį namą W. Allenas buvo radęs iš tikrųjų ir būtinai norėjo jį parodyti filme.
Tačiau grįžkime prie Anės ir Alvio. Iš tikrųjų tai gana keista pora. Anė iš pažiūros – visiškai laisva, gal net šiek tiek lengvabūdė ir išsiblaškiusi. Tačiau tai šiek tiek apgaulingas vaizdas – būdama su Alviu ji negali natūraliai visiškai atsipalaiduoti, todėl griebiasi marichuanos suktinės. Alvis – tradicinis W. Alleno Niujorko neurotiko tipažas. Tik čia dar ryškiai juntamas aštuntajam dešimtmečiui būdingas laisvai besiliejantis seksualumas, net jei žiūrint iš dabarties perspektyvos, jo raiškos būdai dabar gal dažniau sukeltų šypseną.
Aktorių pasirodymas arba Diane ir Woody
Jei žiūrint Jacques‘o Deray‘aus romantinę kriminalinę dramą „Baseinas“ (pranc. „La piscine“, 1969 m.) žiūrovų pasąmonę aitrino iš ekrano tiesiog tvoskiantis seksualumas ir faktas apie tik tik išsiskyrusius Romy Schneider ir Alainą Deloną (dėl ko perdirbinys „Didesni purslai“ (angl. „A Bigger Splash“, 2015 m.) neturi jokių galimybių originalui bent iš tolo prilygti), tai, kaip jau minėta, W. Alleno ir D. Keaton ryšys realiame gyvenime irgi turėjo nemažos įtakos filmo priėmimui. Tačiau filmus skiria beveik dešimtmetis, o ir pačios poros yra tiesiog ne(su)lyginamai skirtingos. „Anės Hol“ personažų santykiai klostosi šiek tiek chaotiška, šiek tiek komiška, šiek tiek tragiška – kitaip tariant – tiesiog woodyalleniška maniera.
Anės Hol vaidmuo buvo parašytas specialiai D. Keaton. Už šį pasirodymą ji gavo Oskaro apdovanojimą. Ir nors dauguma aktorių vėliau stengiasi „pabėgti“ nuo savo garsiausių vaidmenų, besirinkdami kardinaliai skirtingus amplua, D. Keaton, atrodo, tai nenutiko. Priešingai – ji didžiuojasi galėjusi būti Ane Hol. Būtent – būti. D. Keaton įkūnydama šį personažą jaučiasi visiškai natūraliai, o jos Anė – šiek tiek nerangi, šiek tiek chaotiška, šiek tiek bohemiška, šiek tiek išsiblaškiusi – įtikina nuo pat pirmos iki paskutinės minutės.
Savo ruožtu W. Alleno Alvis Singeris yra tipinis jo tipažas, su skirtingais vardais besikraustantis iš vieno jo filmo į kitą. Gausūs panašumai su paties režisieriaus gyvenimu ir tai, kad tas pats tipažas pasirodo ne viename jo filme, leidžia daryti gana tvirtą prielaidą, kad iš esmės W. Allenas vaidina pats save. O tai reiškia, kad ne vaidina, o taip pat tiesiog natūraliai yra. O reakcija į šį personažą, ko gero, tegali būti tokia, kaip į anyžių – arba jums patinka jo nuolatinis tarškėjimas, arba jo iš viso negalite pakęsti.
Kitų personažų pasirodymas dažniausiai labai trumpas ir epizodinis. Gal kiek daugiau ekrano laiko gavo Alvio draugą Robą suvaidinęs Tony‘is Robertsas. Filme taip pat šmėkšteli Carol Kane, Paulas Simonas, Shelley Duvall, Janet Margolin, Christopheris Walkenas ir kiti.
Techniniai dalykai
Kai kuriuos techninius dalykus – įdomesnius, ne kiekviename filme pasitaikančius sprendimus – jau paminėjau anksčiau. Labiausiai nustebina minčių subtitrai – personažai kalba viena, o minčių subtitrai „verčia“ jų kalbą į tai, ką jie iš tikrųjų turi omenyje. Į dvi dalis padalytas ekranas tikrai nebuvo W. Alleno išradimas, tačiau jis tai daro personažus atskirdamas siena. Taip pat jau minėta, kad šiame filme personažai dažnai žvelgia tiesiai į kamerą – paprastai kine to vengiama (beje, toks pats triukas panaudotas ir Jacqueso Demy filme „Šerbūro lietsargiai“ (pranc. „Les parapluies de Cherbourg“, 1964 m.)).
Bent kartą įdomiai sužaista su garso montažu – atrodo, kad Alvis su Robu kalba už kadro, o iš tiesų jie yra kadre – tik dar labai toli, pačiame gatvės gale ir juda kameros link. Ir kaip ir absoliuti dauguma W. Alleno filmų, „Anė Hol“ yra dialogų filmas, tad garsas čia itin svarbus. Fone skamba lengvos džiazo melodijos, kelias dainas atlieka Anę Hol vaidinanti D. Keaton.
Taip pat galima pastebėti skirtingą miestų koloritą. W. Alleno numylėtas Niujorkas yra melsvai pilkas, o saulėtasis Los Andželas – geltonas. Šie miestai savotiškai atspindi ir abu pagrindinius personažus: Didysis obuolys – neurotiškąjį Alvį, o Angelų miestas tampa Anės laisvės išraiška.
Be to, „Anė Hol“ tapo filmu, padariusi didelę įtaką aštuntojo dešimtmečio stiliui. Nors filmo stilistė, išvydusi, ką dėvi D. Keaton, norėjo ją visiškai perrengti, W. Allenas liepė palikti ją ramybėje. Ir Anės Hol stilius tapo labai madingas – moterų aprangoje išpopuliarėjo vyriškos liemenės ir kaklaraiščiai, dukslios kelnės ir ilgi sijonai.
Reziumė
„Anė Hol“ – iš pirmo žvilgsnio gana įprastinė W. Alleno romantinė komedija. Tačiau labiausiai šis filmas, ko gero, žavi tuo, kaip netradiciškai W. Allenas sugebėjo pažvelgti į visiškai klasikinį dalyką – romantinius dviejų žmonių santykius. Nedažnai filmuose sutinkama psichoanalizė, ryškūs pagrindiniai personažai, natūrali vaidyba, gyvi dialogai ir nenutrūkstamas sąmojis – tai komponentai, dėl kurių „Anė Hol“ patinka tiek kritikams, tiek žiūrovams. Kitaip tariant – lengvai virškinamas kino patiekalas, kuriame kaip niekur kitur atsiskleidžia W. Alleno talentas ir meistriškumas.
