Alvinas ir burundukai: didžioji kelionė

Kino pasaulyje paskutiniu metu dominuoja noras iš kažkiek pelningų istorijų išspausti kiek įmanoma daugiau pinigų. Taip ir atsiranda filmai, kurių niekas neprašė ir nė negalvojo prašyti. Dažniausiai kalba eina apie tęsinius ar, dar blogiau, apie priešistores. Vienas arba du tęsiniai – dar suprantama. Galbūt kažkas nori sukurti trilogija. Bet kas per daug, tas nesveika. Tie patys veikėjai pabosta, istorijos kartojasi ir tik reta franšizė sugeba parodyti kažką gero ir įdomaus. Taip, dėl kažkieno noro pasipelnyti, kinuose sulaukiame dar vieno filmo, kurio neprašėme – „Alvinas ir burundukai. Didžioji kelionė“.

Turinys

Dėl begalės nesusipratimų Alvinas, Saimonas ir Teodoras pagalvoja, kad Deivas sukurpė planą Majamyje pasipiršti savo naujajai merginai ir jų atsikratyti. Nauji namai, naujas darbas ir… nauja šeima. Taip pagalvoję, jie tampa partneriais su Deivo merginos sūnumi ir per tris dienas turi nukakti iki Majamio, kuriame visi mėgins sutrukdyti sužadėtuvėms. Trys burundukai nori tai padaryti ne tik dėl naujos mamos, bet ir kad išvengtų siaubingo galimo įbrolio draugijos. Tačiau ilgoje kelionėje pasipila daugybė problemų ir iššūkių, kurios viską sudėlioja į savas vietas.

Jau ketvirtojo filmo apie tris burundukus kūrimu užsiėmė Waltas Beckeris, kuris kažkada, giliais 2007 metais sukūrė „Laukinius šernus“. Tai buvo šauni komedija, bet po to iš jo nebuvo girdėti beveik nieko. Na, jis dar pabandė atkurti tą istoriją kiek kitaip su Johnu Travolta ir Robinu Williamsu „Senuose vilkuose“, tačiau tai nebuvo toks sėkmingas pasirodymas. Galiausiai režisieriui nukrito galimybė pasidarbuoti iš peties. Kitaip tariant, visiškai nuvalkiotą franšizę prikelti antrajam gyvenimui. Reiškiu labai gilią užuojautą tiems, kuriem teko kančia peržiūrėti trečiąją „Alvino ir burundukų“ dalį. Toji buvo tiesiog visiška kančia, tad iš naujojo darbo nebuvo galima tikėtis kažko labai stebuklingo ir gero. Bet būkime geri, W. Beckeris stengėsi. Tikrai.

Tačiau kur tu čia prisistengsi, jei filmo scenarijus yra toks pats vaikiškas, kaip ir ankstesnių filmų. Negaliu sakyti, ka „Alvinas ir burundukai“ yra skirtas suaugusiems, bet, manau, kad tai labiau paaugliams skirtas filmas. Ir faktas, kad vis dar remiamasi į „netyčinius“ pirstelėjimus, per kelnių klešnes byrančias spiras ar tariamą apsisysiojimą vidury oro uosto, parodo, jog filmo kūrėjai tiesiog negalvoja sukurti kažko gero ir bando išgauti pigius juokus. Čia tas pats, kas siaubo filmuose gąsdinti staigiais garsais ir vaizdais. Atrodo, kad scenaristų kambaryje vyravo toks pokalbis: „-Kaip prajuokinsim auditoriją? -Nežinau, apmėtykim visus kakučiais! – Ne, mėtytis negerai. –Gerai, tada lai čiburaška (aut. pas. – kūlverstukas) apsisysioja vidury oro uosto. –Genialu! Kartu, lai tai padaro berniuko kelnėse. Ir dar tegu iškrenta spira!“ Žodžiu, filmas kupinas pigių juokelių.

Kalbant apie siužetinę liniją ir istorijos plėtojimą – ji, kaip visuomet pilna tūkstančių sutapimų, galiausiai privedančių prie laimingos pabaigos. Daugiau tikėtis iš šio filmo kaip ir nereiktų, bet kažkaip kaskart norisi pamatyti nors kruopelytę originalumo. Ir kai jau galiausiai nusiteiki filmo peržiūrai su bezdėjimais, riaugėjimais ir kitokiais kūno išskiriamais garsais, pradedi pamatyti veikėjus.

Nieko naujo ar seno apie tris dainuojančias voveres ir dar tris voveraites tikrai nepasakysiu. Baisiau gal tai, kad burundukės atseit tampa „Amerikos dievaičio“ teisėjomis. Nieko nuostabaus, kad tą realybės šou nutraukia. Deivas šįkart atrodo laimingas kaip niekada. Bet ir toliau, net ir po ketvirto filmo, praktiškai nieko apie jį nesužinome. Jis yra lyg ta dvasia, kuri yra, bet galėtų ir nebūti. Absoliučiai nulinis istorijos plėtojimas kalbant apie šį veikėją. Net naujai pasirodęs Deivo merginos sūnus Mailsas išplėtojamas labiau, nei pats Deivas per tiek laiko. Stereotipiškai, Deivo mergina yra gydytoja. Ir žinote, kaip mes apie tai sužinom? O gi ji, kaip tikra gydytoja, nuolat persidirba, tad pamiršta nusiimti stetoskopą. O tada ima ir atiduoda jį dainuojantiems kurmiukams. Kas taip daro? Ligoninės turtą!

Bet čia menki priekabiai. Galiausiai žiūrėdamas filmą jau ėmiau galvoti, kad buvo atsisakyta tos kvailos minties pagrindinį burundukų persekiotoją padaryti absurdiškai nerangų ir žvėriškai kvailą. Agentas ar dar kas, nesvarbu. Bet ir vėl, sulaukiame kažkokio asilo, kuris dirbtinai perkreiptu veidu bando sugauti neklaužadas. Ir, „skrydžio policija“, vykdo nesuprantamą vendetą prieš tris padarėlius, persekiodamas juos per visą šalį. Visas šis vaizdas yra tiesiog kraupus, bet vis tiek yra geresnis už trečiojo filmo blogiuką. Tiesą sakant, už visų filmų blogiukus, nes mažiausiai erzina, kad ir koks kvailas bebūtų.

Kas visai nėra blogai, tai vizualinis apipavidalinimas. Tiksliau, kelionė per JAV atrodo visai gražiai. Nors daugumoje matome tik uždaras erdves, bet jos yra pritaikytos bent jau tariamai valstijai. Ar tai būtų Teksasas, ar Naujasis Orleanas, viskas atrodo gerai, įtikinamai ir visai maloniai.

Techninė pusė

Muzika visuomet buvo šio filmo pagrindas ir šįkart galima klausyti labai daug populiarios muzikos hitų. Tiesa, dalis jų jau yra nusenę ir ganėtinai atsibodę, bet vis tiek dar susiklauso. Net čaižus burundukų cypimas visai gerai susiklauso, o parinktos dainos, nors ir jau nebe hitai, labai gerai pritaikomos prie aplankomų teritorijų. Tai tikrai nėra stebuklas, bet salėje sėdinti kartais norisi ir pajudėti.

Kinematografija filme yra labai įprasta. Ką matėme pastaruosiuose trijuose filmuose, tą matome ir čia. Tuo tarpu kino kūrėjai vis dar nesugeba išspręsti pagrindinės filmo problemos. Kai burundukai vaikšto atskirai – viskas tvarkoje. Bet kai tik jie užlipa ant kieno nors rankų, atrodo, kad žmonės bando ore išlaikyti kažkokį mėšlo gabalėlį, kad tik jis, neduok Dieve, nepaliestų delnų. Arba pečių. Tai yra problema, kurios niekas tikrai neišgyvendins iš šio filmo. Galbūt tam trūksta dar kelių milijonų. Ne reklamai, o spec. efektams.

Garso montažas ir vaizdo montažas filme yra geri. Nei kažkas ypatingo, nei kažkas blogo. Mažų trūkumų buvo, gal labiau su vaizdo montažu, bet per daug neerzino.

Aktoriai

Filme pasirodo nemažai gyvų aktorių, bet jie visi yra tiesiog paprasti ir niekas neparodo kažko išskirtinio. Labai paprastai galime stebėti Deivą jau ketvirtą kartą įkūnijantį Jasoną Lee, jo mergina Kimberly Williams-Paisley, visiškai neįdomų Joshą Greeną, vaizduojantį Samantos sūnų ir dar vieną idiotišką blogietį Tony Hale‘ą. Kelioms minutėms pasirodo ir Bella Thorne, bet susidaro vaizdas, kad jai ekrane reikėjo pasirodyti tik dėl žavaus veidelio ir kvailos nepatogios meilės istorijos.

Tačiau pagrindiniams veikėjams burundukams ir burundukėms balsus paskolina visai kito kalibro aktoriai. Tai Justinas Longas, Matthew Gray Gubleris, Jesse‘is McCartney‘is, Christina Applegate, Kaley Cuoco ir Anna Faris. Bėda ta, kad MES JŲ NEGIRDIME. Nes kažkokiam genijui šovė į galvą padaryti žiauriai kvailą lietuvišką dubliažą, kuriame girdžiu tik Dž. Siaurusaičio nuplonintą balselį. Ir dar, tam, kuris pritaikė lietuvišką dubliažo tekstą norisi pasakyti – išsitrink galvą su ta juoda orchidėja. Joks vaikas nesupras, apie ką eina kalba, o ir pats „bajeris“ nuvalkiotas kaip penkiolikos metų skuduras. Kitaip tariant – lietuviškas dubliažas labai silpnas.

Verdiktas

„Alvinas ir burundukai. Didžioji kelionė“ – tai yra dar vienas nereikalingas tęsinys, nors ir gerokai geresnis už antrąjį ir, tuo labiau, trečiąjį filmą. Kvailas scenarijus, prastai vystoma istorija ir neypatingai įdomūs veikėjai sugebėjo kažkokiu būdu ištempti filmą, bet prie to labiausiai prisideda pusėtinas muzikinis pasirinkimas ir šiek tiek smagūs nuotykiai keliaujant per didžiąją Ameriką.