Turbūt nėra nemačiusio, ar bent negirdėjusio apie „kitokias“ šeimos vertybes reprezentuojančią keistą šeimynėlę – Adamsus. Šeima, kuri mėgsta baugius dalykus, rožes be žiedų, ginklus vietoje žaislų vaikams, ir visokius kitus šiurpius reiškinius. Šiurpius mūsų dabartiniams standartams. Tačiau jie vis tiek išlieka tokie populiarūs, kad net buvo sukurtas animacinis filmukas, startavęs praėjusį savaitgalį mūsų kino teatruose. Tai – „Adamsų šeimynėlė“ (orig. „The Addams Family“).
Keistosios šeimynėlės fenomenas užgimė dar 1938-aisiais, kuomet karikatūristas Charles Addamsas sukūrė šios šeimos personažus ir publikavo juos laikraštyje. Nuo tos dienos tai tapo ne tik popieriuje gyvenančia šeima, tačiau bėgant dešimtmečiams ne vieną kartą persikėlusia ir į plačiuosius ekranus – tiek filmų, tiek serialų pavidalu. Ir štai gavom dar vieną, animacinę šeimos versiją.
Už šio filmo režisūros vairo stojo du žmonės – Gregas Tiernanas ir Conradas Vernonas. Abu jie, nors ir atskirai, jau ne vieną dešimtmetį dirbo prie animacinių filmų, tokių kaip, pavyzdžiui, „Šrekas“ (angl. „Shrek“, 2001-2012 m.), „Visi šunys keliauja į dangų“ (angl. „All Dogs Go To Heaven“, 1989 m.), ir daugybės kitų. Šių kūrėjų patirtis matyti ir šiame animaciniame filme – įdomūs (išvaizda labiausiai) personažai, teisingai sukonstruota istorija, ir gerą bendrą įspūdį kurianti filmo atmosfera.
Istorija šiame filme – apie senuosius laikus, kuriems gyvenimo stiliumi priklauso Adamsai, ir naujuosius, mūsų laikus – su interneto ryšiu, neva laimę suteikiančiu bendruomeniniu gyvenimu. Nauja perspektyva į priešpriešas. Štai Adamsai daug metų ramiai gyvena pilyje, kai netikėtai šalia esančiame slėnyje įsikuria naujų, modernių namų kvartalas. Šio kvartalo įkūrėja, nenori tokių keistuolių šalia… Čia ir prasideda visas veiksmas, kai abi pusės bando pasiekti savo ir likti gyventi niekieno netrukdomi. Kai tiek Adamsų vaikai susidomi „normaliu“, pasauliu, tiek iš šio pasaulio kilusi paauglė, susidomi keistuoliais.
Šis animacinis filmas, priešingai nei prieš tai kurti filmai, turbūt išsiskiria tuo, kad rodo šeimos priešistorę – kaip gyveno Gomesas ir Mirtišė, iki atsirandant vaikams Trečiadienei ir Pūgžliui. Pradedama vestuvių scena, į kurią suvažiuoja visi giminės, tačiau ne tik jie – kaimelyje, kuriame viskas vyksta, atsiranda ir nepatenkintų vietinių. Nepatenkintų tiek, kad Adamsai priversti bėgti iš ten. Bėgdami nutrenkia Svirdulį, ir, užuot atsiprašinėję, įkinko jį savo patarnautoju. Pilyje, o tiksliau buvusioje psichiatrijos ligoninėje, kurią bevažiuodami randa kalvose, jie ir įsikuria. Tad iš tokių mažų detalių įdomu pamatyti, kaip mums jau puikiai žinomi veikėjai, sutinka jų gyvenimo bendražygius – Svirdulį, Daiktą ir kitus.
Filmas gausus įdomių, juokingų detalių, kurios puikiai papildo įmantrumu per daug neblizančią pagrindinę istoriją. Vadovėliškai ji kaip ir gera, su augančia įtampa ir laiminga pabaiga, tačiau ji nėra kažkuo labai išskirtinė. Ir visiškai nuspėjama, pamačius, kas yra istorijos antagonistai (tie „normalieji“ žmonės su nauju savo kvartalu). Mažiesiems žiūrovams tai gal ir netrukdo. Nors filmas turėtų neužmigdyti ir vyresnių žiūrovų – dėl tų juokingų dialogų ir situacijų, kartais pašiepiančių tiek santykius, tiek mūsų moderniuosius laikus ir „normalumo“ supratimą. Vyrauja nemažai pop kultūrai priklausančios „užvedančios“ muzikos, kas šio filmo irgi nepagadina. Greičiau – užtikrina, kad užmigti, istorijos finalo laukdami, neturėtumėte, nes norėsis kartais linkčioti į taktą.
Šis animacinis filmas tikrai kuria gerą toną pradžioje – su nematyta žinomos šeimos priešistore, tad Adamsų šeimos gerbėjams tai tampa atradimu. Vėliau istorija rutuliojasi gerai, tačiau stereotipiškai ir nieko nebestebinant. Nebent juokeliais, priversiančiais šypsnį išspausti ir vyresniuosius žiūrovus. Naujoji animacinė Adamsų šeimos versija – kinematografinių stebuklų nepateikianti, tačiau siūlanti lengvą pusantros valandos pramogą, ganant akis į įdomiai sukurtus personažus ir komiškas situacijas.
