Filmų apie didžiuosius jūrų plėšrūnus, mitines, nors ir gyvas būtybes ryklius sukurta daugiau, nei būtų galima įsivaizduoti. Šie filmai populiarumą sau skinasi bangomis, nors didesnio susižavėjimo po „Nasrų“ susilaukė tik „Megalodonas“. Aukštumoje ar žemumoje, ryklių istorijos vis tiek yra tos, kurios bent dalį auditorijos žavi, o tai vis paskatina kino kūrėjus sugrįžti į žanrą ir dar patampyti šias dantytas žuvis už pelekų. Ir taip į kino teatrus atkeliauja „47 metrai: įkalintos po vandeniu“.
Ieškodamos nuotykių, Mija, Saša, Aleksa ir Nikolė keliauja nardyti į vandenyno gelmėse stūksantį Majų miestą. Netikėtai griuvus statinio įėjimui, merginos ima naršyti povandeninius urvus ir tunelius, ieškodamos kito išėjimo. Rezervuaruose mažėjant oro atsargoms, privalu veikti greitai, tačiau klaidūs labirintai pasirodo esą ypatingų ir išalkusių ryklių mėgstama vieta. Įspūdingiausiu gyvenimo nuotykiu turėjęs tapti nardymas netrunka tapti kruvina kova dėl išgyvenimo ir klaustrofobiniu košmaru, kuriame siautėja alkani baltieji rykliai, o viltis išgyventi gęsta sulig kiekvienu įkvėpimu.
Režisierius Johanessas Robertsas sugrįžta su kraują stingdančiu ryklių trileriu, jei taip galime pavadinti. O Sugrįžta būtent dėl to, kad dar 2017 metais jis režisavo pirmąjį šios istorijos filmą, beveik tokiu pačiu pavadinimu, apie tai, kaip dvi merginos užstringa vandenyne, narve, apsuptame ryklių. Šįkart režisierius išlaisvina veiksmą ir iš vienos patalpos pasileidžia į nematytus ir painius urvus. Ir nuo to filmas pasidaro tik dar įdomesnis.
Turiu pripažinti, pirmą kartą išvydęs anonsą tikėjaus gauti žiauriai prastą pramogą. Tiksliau, ne pramogą, o košmarą, kuris tęsiasi 90 minučių. Kad ir kaip būtų keista, filmas pralenkia anonsą ir bendrą aprašą. Tačiau, net ir maloniai nustebinęs, jis vis tiek turi problemų. Ir viena tų problemų, yra dialogai. Jie yra itin paprasti, kvailoki, o vienas esminis dalykas net labai erzina. Tai yra užguita paauglė, kuri žino Majų istoriją ir labai jau specifinius terminius. Galiausiai, kita paauglė, kuri išvis atrodo kaip klubus lankanti tuštutė (ir visas filmo prologas būtent į tą ir sufleruoja) pasirodo esanti geniali nardytoja, reguliariai šaudanti vėliau prireiksiančią informaciją. Tarkim, apie deguonies „balionus“ palei urvo sieną. Ir šiaip, tam tikri komentarai iš pašėlusių merginų lūpų skamba labai ne į temą ir dirbtinai.
Kita vertus, pati filmo istorija yra gera. Ji nėra plati ar kažkokia labai gili, tačiau ji net labai aiški. Ir būtent šiam filmui tai suteikia pliuso. Merginos užstringa urve ir privalo išgyventi, kol jų balionuose deguonies skaičius nepasieks 0. Vienareikšmiškai, deguonies mažėjimas oro balionuose yra labai reliatyvus reikalas ir net super greitai alsuojant jis mažėja… Taip, kaip to reikalauja scenarijus. Tikrai ne pagal normalius fizikos dėsnius. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, tai yra vienas iš menkesnių filmo trūkumų.
Kas šiaip jau tikrai patraukė akį, tai filmo montažas ir bendra techninė filmo pusė. Ypatingai gerai atrodė Merginų nėrimas gylyn su „pagalbos žiburio“ blyksniais. Vaizdo montažas, garsas ir perteikiama nuotaika taip gražiai susipynė, susikūrė absoliučiai smegenis išnešanti atmosfera, kuri tiesiog taškė sėdint kėdėje kokias 5 minutes, norėjosi įsikibus į kėdę laukti, kuo viskas pasibaigs, gal net užimti kvėpavimą. Ir toks aplinkos suvokimas ir streso kėlimas filme pasikartojo bent 2-3 kartus. Tai tokia visumos sintezė, kurią kartais sunku gauti net didelio biudžeto filmuose.
Aktoriai šiame filme nebuvo tas dalykas, kuris smarkiai vežtų. Dėl to labai džiugu, kad didžiąją laiko dalį visos jos buvo su kaukėmis, nereikėjo žiūrėti į perspaustą merginų vaidybą. Kad ir kaip ten būtų, normaliame pasaulyje jos atrodė itin nenatūraliai. Na, o po vandeniu, viskas buvo puikiai. Juostoje nebuvo nė vieno kažkiek įsimintinesnio aktoriaus, kuris realiai galėtų sužavėti, tačiau reakcijos po vandeniu buvo sukurtos pakankamai įtikinamai. Emocija liejosi per kraštus ir tam nereikėjo matyti veikėjų veidų.
Iš esmės „47 metrai: įkalintos po vandeniu“ yra gana neblogas popkorninis filmas. Tai juosta, kuri geba patampyti narvus, prikaustyti prie kėdės ir net labai maloniai nustebinti. Gal aktorių vaidyba ir nežavėjo, o efektai nebuvo patys geriausi, tačiau elementariomis kino magijos priemonėmis sukurta įtampa buvo pakankamai gera, primenanti senuosius filmus apie ryklius ir padovanojusi 90 minučių trilerį po vandeniu.
