2010 m. kovo mėnesį Irano režisierius Jafaras Panahi kartu su žmona, dukra ir dar penkiolika draugų buvo areštuoti iš pradžių net nepateikus jiems jokių kaltinimų. Beveik 60 viso pasaulio kino industrijos atstovų, 10 kino festivalių ir kino organizacijų, kreipėsi su prašymu jį paleisti, o Prancūzijos Užsienio reikalų ministerija, bei Kultūros ir komunikacijų ministras, Vokietijos užsienio reikalų ministras, Kanados vyriausybė, „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“ viešai pasmerkė šį Irano valdžios patvirtintą areštą. Vėliau režisierius buvo apkaltintas propagandos prieš Irano valdžią skleidimu už tai, kad: „sukūrė filmą, nukreiptą prieš režimą apie 2009 m. rinkimus“.
Galiausiai praėjus beveik trims mėnesiams po sulaikymo, Jafaras Panahi buvo paleistas į laisvę už užstatą. Teismas režisieriui skyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę ir draudimą dvidešimt metų kurti filmus. Laisvės atėmimo bausmės realiai J. Panahi neatliko – iš pradžių ji buvo pakeista namų areštu, o dar vėliau sušvelninta iki apribojimo neišvykti iš šalies. Tačiau draudimas kurti filmus galioja, nors režisierius suranda išradingų būdų šiam draudimui apeiti. Namų arešto sąlygomis 2011 m. jis sukūrė juostą „Tai ne filmas“ („In film nist“), o paskutiniu metu, kai buvo leista išeiti iš namų ir dirbti, J. Panahi nusprendė ir išnaudoti ir šią galimybę.
Filmas „Taksi“ rodo vieną taksi vairuotojo dieną Teherane. Tik šis taksi ypatingas, nes jį vairuoja pats filmo režisierius. Prie priekinio stiklo pritvirtintas kamera fiksuoja įlipančius keleivius ir jų pokalbius arba yra nukreipiama rodyti gatvės vaizdą – priklausomai nuo to, kur ją pasuka J. Panahi ar įlipę keleiviai, susidomėję neįprastu taksi atributu. Taksi keleiviai yra įvairaus amžiaus ir skirtingos socialinės padėties. Į taksi įlipęs nelegalių filmų DVD pardavėjas atpažįsta režisierių, ir vėliau netgi išdidžiai pristato kaip savo „kultūrinės veiklos“ verslo partnerį. Mažoji režisieriaus dukterėčia Hana, pati mokykloje gavusi užduotį sukurti filmą, piktinasi absurdiškais reikalavimais, o „Rožių dama“ pravardžiuojama advokatė pasakoja apie dar vieną žmogaus teises pažeidusį areštą.
Ypatingomis sąlygomis filmuotas Jafaro Panahi „Taksi“ sukuria tokį natūralumo ir tikrumo įspūdį, kad atrodo, jog filmas yra beveik dokumentinis. Filmas tobulai kuria realybės įspūdį dar ir todėl, kad nesistengia išlikti mirtinai rimtas. Švelnaus gyvenimiško humoro nevengiančios gyvenimiškos situacijos nori nenori priverčia šyptelėti, kartu suprantant , kad humoras kartais pasitelkiamas ir parodyti nebūtinai pačius linksmiausius dalykus. Iš tikrųjų visi filmo aktoriai – neprofesionalai. Tai režisieriaus pažįstami ar pažįstamų pažįstami, šeimos nariai. Patys save filme vaidina ne tik pats J. Panahi, bet ir jo dukterėčia Hana, kuri Berlyne ir atsiėmė dėdės filmui skirtą Auksinio lokio apdovanojimą, advokatė Nasrin Sotoudeh ir DVD pardavėjas Omidas. Kino studentą vaidina režisieriaus sūnėnas, taksi keleivę mokytoją – draugo žmona, vagį – draugo draugas. Tam, kad niekam nesukeltų problemų, filmas neturi pabaigos titrų, ir daugumos aktorių pavardės nėra skelbiamos.
Tai, kad filmas nėra dokumentinis, išduoda nuorodos į ankstesnius J. Panahi filmus. Pirmųjų keleivių pokalbio pabaiga labai primena J. Panahi filmą „Purpurinis auksas“ („Talaye sorkh“, 2003 m.) – tą pastebi ir atvirai išsako DVD prekeivis Omidas; senutės, važiuojančios prie šaltinio, tam kad paleistų ten prieš keletą metų pagautas žuvis, yra nuoroda į kitą režisieriaus darbą „Baltas balionas“ („Badkonake sefid“, 1995 m.).
„Esu kino kūrėjas. Nemoku dirbti nieko kito. Kinas yra mano saviraiškos forma ir gyvenimo prasmė. Niekas negali tam sutrukdyti. Kuriu filmus net pačiomis nedėkingiausiomis aplinkybėmis, kad galėčiau jaustis gyvas“ – sako Jafaras Panahi, savo filmu „Taksi“ išreikšdamas didžiulę meilę septintajam menui. Būtent už šią meilę, kurios laišku tampa šis filmas, Berlyno kino festivalio žiuri, pirmininkaujama amerikiečių režisieriaus Darreno Aronofsky, ir skyrė jam Auksinį lokį.
Iš personažų įdomiausi, ko gero yra pats J. Panahi, kurio veidas atskleidžia ir susirūpinimą, ir nuovargį, ir susierzinimą, ir atsipalaidavimą, bei jau minėta jo dukterėčia Hana, kuri didžiuojasi turinti dėdę režisierių, tačiau nepasikuklina jam papriekaištauti už tai, kad jis jos pasiimti iš mokyklos atvažiuoja „ne ta mašina“ – nes dabar jos bendramoksliai nieku gyvu nepatikės, kad jos dėdė – režisierius, o ne paprastas taksistas, kas, žinoma, labai nepalankiai atsilieps jos reputacijai. Į mažosios Hanos lūpas įdedamas ir nuoširdus vaikiškas pasipiktinimas vienas kitam prieštaraujantiems reikalavimams, kurie yra keliami kinui..
Kalbant apie techninę pusę jokiu būdu negalima pamiršti sąlygų, kokiomis šis filmas buvo filmuotas. Taksi salone buvo įmontuotos trys kameros, taigi vaizdas fiksuojamas trimis rakursais. Kadangi nebuvo galimybių naudoti dirbtinį apšvietimą, taksi automobilis buvo atviru stogu – tam, kad būtų išnaudotas bet koks papildomas apšvietimas. Kadangi viskas filmuojama tik automobilio salone, kitiems ekipos nariams tiesiog neliko vietos, tad J. Panahi teko pačiam reguliuoti kadrą, garsą, režisuoti aktorių ir savo paties vaidybą ir be viso to, dar ir vairuoti. Todėl, atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, filmo kokybė techninė kokybė yra tiesiog stulbinanti. Garso takeliui pasirinkta arabiškų ritmų muzika puikiai dera prie filmo lokacijos – Teherano.
Jafaro Panahi „Taksi“ – tai drąsus atkirtis jį varžančiai valdžiai. Paprastai ir natūraliai, su švelniu gyvenimišku humoru rodantis kasdienybę ir autentišką Teheraną, režisierius šiuo filmu išreiškia savo meilę kinui – savo tikrajai aistrai ir pašaukimui. Meistriškai sukomponuota juosta paprastų keleivių lūpomis vis tik sugeba surasti būdą, kaip įgelti Irano valdžiai, tačiau lengva filmo nuotaika, ir nuolat besišypsantys personažai, kalbantys net ir apie ne itin linksmus dalykus, neleidžia nuobodžiauti ir įtraukia į iš pažiūros nesudėtingą, tačiau intriguojantį pasakojimą. Belieka tikėtis, kad J. Panahi ir ateityje ras būdų, kaip apeiti Irano valdžios draudimą kurti filmus. O kad jam tam netrūksta fantazijos, filmas „Taksi“ puikiai įrodo.
Patiks, jei patiko „Persepolis“ (2007 m.), „Lailos gimtadienis“ („Eid milad Laila“, 2008 m.), „Lokas“ („Locke“, 2013 m.).
