Tėtukas namie

Niekaip iš kino teatrų neišvarysi tik vieno žanro. Tai – komedijos. Apie jas jau šnekėta ir peršnekėta, tad per daug gilintis nereiktų į tą faktą, jog nėra tokios savaitės, kad kine nerodytų komedijų. Tuo tarpu komedijų su Willu Ferrellu yra tikrai ne daug. Jau turbūt nėra tokių filmų mėgėjų, kurie pamatę aktorių kokiame filme nesuvoks, kad tai bus dar vienas žiauriai keistas, bet tuo pačiu ir juokingas filmas. Dar retesnis vaizdas – ekrane išvysti Willą Ferrellą ir Marką Wahlbergą kartu. Pirmoji jų akistata buvo „Rezerviniuose faruose“ prieš kiek daugiau nei penkerius metus, o dabar jie sugrįžta jau kitoje istorijoje, bet vėl kartu filme „Tėtukas namie“.

Turinys

Įtėvis Bredas iš paskutiniųjų stengiasi, kad naujosios žmonos vaikai jį pamiltų. Ir dėdamas daug pastangų jis pastebi, kad viskas krypsta tinkama linkme. Vaikai ima pasakoti tam tikrus dalykus tik jam, kviečia į šokius, tad šeimyninis gyvenimas savo vaikų susilaukti negalinčiam Bredui tik gerėja. Bet viskas akimirksniu apsiverčia, kai į jo ir žmonos Saros gyvenimus sugrįžta buvęs Saros vyras, pašėlęs kietuolis Dastis. Jis – vyras, kurio norėtų kiekviena moteris: raumeningas, gerai atrodantis, kietas, bet absoliučiai nepareigingas. Nepaisant to, Dastis grįžta su vienu tikslu – susigrąžinti savo šeima. Taip užverda įtėvio ir tėvo kova dėl šeimos.

Filmo kūrimu rūpinosi režisierius Seanas Andersas, o ši pavardė turbūt niekam nieko nesako. Galbūt todėl, kad anksčiau jis yra kūręs komedijas, kurios iš esmės nepaliko labai didelio įspūdžio arba buvo tiesiog lengvos ir greit pamirštamos. Tai buvo „Kaip atsikratyti boso 2“ ar siaubingas, labai siaubingas „Pakvaišęs tėtis“ su Adamu Sandleriu. Tiesa, jo filmas „Seksdraivas“ buvo kiek įsimintinesnis, nors irgi ne stebuklas. Greičiausiai taip bus ir su šiuo filmu, nors režisierius smarkiai padirbėjo, kad filmo metu būtų galima pakvatoti.

Režisierius taip pat yra vienas iš filmo scenaristų, o jam padėjo Brianas Burnsas, kuris daugiau ar mažiau dirbo su televizijos serialais. Pats filmo scenarijus yra ganėtinai paprastas, sudėliotas standartine eiga – pradžia, staigus pasikeitimas, labai stipri konkurencinė kova ir galiausiai draugystė laimi. Arba ne. Nespoilinu. Bet kuriuo atveju, istorijos vystymas, nors ir labai lengvai nuspėjamas, yra tikrai smagus. Praktiškai viso filmo metu yra tokių scenų, kuriuose galima pakikenti, o kas dešimt ar panašiai minučių filmo veikėjai prajuokins iki ašarų.

Filmo dialogai parašyti gana neblogai. Nors filme pasitaiko nemažai šabloninių pokalbių, pagrindiniai veikėjai atskleidžiami visai sklandžiai. Labiausiai susiorientuota į tris personažus – tėvas, įtėvis ir mama. Visi kiti veikėjai paliekami už kadro. Tiksliau, jiems skiriama per mažai dėmesio, todėl vaikai yra lengvas priedas, bet jie yra tokie nereikšmingi, kad nepajustum jokio kartėlio, jei jie mirtų. Filmo pabaigoje pasirodo vienas personažas, kuris labiausiai prajuokins internete mėgstančius pasėdėti žiūrovus. Bet jie jo nematys (*mirkt*, *mirkt*). Tačiau ne tik vaikai liks pamiršti. Praktiškai visi filmo veikėjai yra lyg penkto kadro personažai, kurių istorijos yra nejaudinančios arba išvis – erzinančios.

Techninė pusė

Garso takelis filme ganėtinai silpnas. Vos keliose vietose jis buvo super galingas ir labai gerai prisidėjo prie vieno pagrindinių veikėjų pristatymo. Ir kaip kitaip bus, kai viskas nutyla, o užgroja AC/DC „Thunderstruck“. Su tokia muzika veikėją galima įsivaizduoti tik vienaip. Visur kitur muzika yra blanki ir niekaip neįsipaišo į rodomus vaizdus.

Operatoriaus darbas labai vidutiniškas. Realiai, po viso filmo peržiūros sunku kažką ir išskirti. Pagrinde todėl, kad, kaip priklauso komedijai, nesistengiama sukurti kažką naujo, smagaus ir įtikinamai gero, kas patrauktų dėmesį. Tiesiog absoliučiai tipinis ir paprastas filmavimo stilius, be jokių drebančių kamerų, didesnio judesio ar panašiai. Gal net kiek per daug statiška.

Filmo vaizdo ir garso montažas visai geras. Iš esmės klaidų nematyti, o vietomis garsai ir vaizdas yra suderinti net labai gerai. Savaime suprantama, kad tokiame filme daug kompiuterinių efektų neprinaudosi, tačiau buvo viena scena, kuri buvo apdirbta kompiuteriu ir ji prajuokino, bet iš techninės pusės šiek tiek suerzino. Pigus efektų šou nė kiek nedžiugina, kad ir kokio tipo filmas bebūtų.

Aktoriai

Kaip jau minėta, į ekranus sugrįžta Willo Ferrello ir Marko Wahlbergo duetas. Jei kas matė „Rezervinius farus“ (o tikiu, kad tokių yra ne vienas), tai puikiai žino, kokia chemija vyrauja tarp šių dviejų vyrų. Jei su pastaruoju filmu M. Wahlbergas atsiskleidė kaip visai geras komedijų aktorius, tai šiame filme jis įrodė, kad gali tobulėti. Tuo tarpu W. Farrellas daugiau ar mažiau išlieka toks pats kvėša, kaip ir visuose kituose filmuose. Kaskart žiūrėdamas filmą su juo žinau, kad stebėsiu labai nenormalų, žiauriai keistą ir net gėdingą pasirodymą, kuris nebus šlykštus, prajuokins, bet ir tuo pačiu sugėdins. Iš tos serijos, kai jauti svetimą gėda. Tiesa, ne už aktorių, o jo personažą. Ir daugiau tikėtis tikrai nereikia, bet tai labai specifinis aktorius, kuris sukelia kiek nejaukų jausmą, bet kartu ir priverčia kvatoti kėdėje.

Mamą Sarą suvaidinusi Linda Cardelli pasirodė tikrai gerai. Ne išskirtinai, tačiau gerai. Jai pakako ekrano laiko, kad galėtų tinkamai atskleisti savo paprastą kiek vargstančios, sutrikusios, bet galiausiai kelią atrandančios motinos personažą. Prie antraplanių aktorių taip pat prisideda Willo bosą suvaidinęs Thomas Hadenas Churchas ir vaikus įkūniję Scarlett Estevez su Owenu Vaccaro. Kalbant apie juos, abejoju, ar bent vienas iš jų turės aktoriaus karjerą. Nors gal. Maža ką.

Verdiktas

„Tėtukas namie“ ir vėl sugrąžina Willo Ferrello ir Marko Wahlbergo duetą į didžiuosius ekranus. Stebėti šių dviejų aktorių susirėmimą yra tikra šventė, kurios metu sėdėti kino salės kėdėje ir kvatoti susiėmus už pilvo bus galima tikrai ne vieną kartą. Ir nors pasitaiko ne viena tipinė ar klišinė scena, filmas sukelia daug teigiamų emocijų, kurios išėjus iš salės pasilaiko bent kelias valandas. Tai lengvas filmas vakarui, kuris tikrai neįpareigos, bet ir tikrai nenuvils.