Žinomiausias mūsų dienų režisierius, kultinių filmų guru, keturių Oskarų laureatas ir žmogus, kurio dėka holivudinis kinas dabar atrodo taip, kaip atrodo – Stevenas Spielbergas po trijų metų pertraukos, sugrįžta su dar vienu rimtu pareiškimu JAV kino meno ir mokslo akademijai – politiniu trileriu apie ne itin šviesų istorinį laikotarpį.
Kino kūrėjas kviečia visus politinio kino gerbėjus stebėti jau ketvirtąjį bendradarbiavimą su ne ką mažiau kinui nusipelniusiu Tomu Hanksu. Filmas neapsieis be intriguojančio bei įtempto siužeto, o kartu ir kvapą gniaužančios istorijos, paremtos tikrais įvykiais, kurie galėjo padėti riebų tašką Šaltajam karui ir visiems laikams užversti svarbų puslapį naujųjų laikų istorijoje.
Apie ką mes čia…
Puikus Bruklyno advokatas Džeimsas Donovanas per visišką atsitiktinumą tampa svarbiu JAV ir Sovietų Sąjungos tarpininku Šaltajame kare, ir tik nuo jo priklauso, ar bus išvengta Trečiojo pasaulinio karo. Vyrui tenka ginti KGB šnipą ir tuo pačiu vesti derybas su Sovietų sąjungos vadais įkaitų dramoje dėl amerikiečio piloto gyvybės. Džeimsas akimirksniu tampa pačiu nekenčiamiausiu žmogumi Amerikoje, jo šeimai gresia pavojus, o nuo jo derybų baigties priklauso pasaulio likimas…
Kurinio vidus
Kai į režisieriaus kėdę atsisėda toks meistras kaip ponas Stevenas Spielbergas, nekyla jokių abejonių, kad mūsų lauks išties įspūdingas reginys. Ir nesvarbu, ar režisierius eksperimentuoja su animaciniais filmais, ar jis imasi rimtų dramų, ar kvapą gniaužančių fantastinio žanro projektų. Kiekvienas jo filmas lyg Kalėdos, kurių laukiame kiekvienais metais. Tačiau šiuo atveju Kalėdos kine būna rečiau. Mums prireikė laukti net trejus metus nuo jo paskutiniojo filmo „Linkolnas“, kuris pretendavo į geriausio metų filmo titulą JAV kino meno ir mokslo apdovanojimuose. O dabar, galiausiai, šventė atėjo į mūsų kiemą, ir mes gauname galimybę ir vėl pasimėgauti politiniu paties meistro trileriu.
Filmo pateikimas gali priminti kitą, mano manymu, vieną ryškiausių režisieriaus darbų, 2005 metais pasirodžiusį „Miuncheną“, kuris taip pat pretendavo į Oskaro statulėlę už geriausią filmą, scenarijų ir režisūrą. Naujajam filmui tai tik pliusas, nes mes galime pamatyti panašaus stiliaus filmą, kuris savo kokybe nenusileidžia 2005 m. juostai, bei tuo pačiu sugeba nustebinti scenarijumi ir įtempta siužetine linija.
Filme „Šnipų tiltas“ viena istorija pateikiama iš kelių prizmių, sukuriant labai gerą bendrą vaizdą. Pirmiausia, tai puikus pasakojimas iš JAV vedamos politikos ir advokato Džeimso Donovano perspektyvos. Jame parodomas ne tik sunkus kasdienis biurokratijos persmelktas darbas, bet ir aukščiau išankstinių nusistatymų ar nacionalinių vertybių esantis žmogiškumas – pagrindinis herojus mėgina humaniškai elgtis su pagautu KGB agentu. Kitas pasakojimas sukasi jau komunistinėje žemės rutulio dalyje. Vaizduojamas rusų kalėjimas ir išties kraupiai vykdomi tardymai. Toliau seka trečioji istorija, kurioje vaizduojami kalinių gyvenimai kiekvienoje iš barikadų pusių. Tokiais manevrais režisierius parodė mums, kad į kiekvieną istoriją galima pažiūrėti iš kelių perspektyvų. Taip pateikiamas pasakojimas atrodo autentiškas, kartais priverčiantis pasijusti lyg sėdint teisiamųjų suole ir klausantis kelių įvykių versijų.
Viena iš stipriausių pasakojimo detalių tampa filmo fonas ir itin reikšmingas šnipų darbo pateikimas. Nenoriu išpasakoti siužetinės linijos ypatumų, bet už sceną lietuje, kurioje persekiojamas pagrindinis herojus, norėtųsi S. Spielbergui duoti apdovanojimą – retai kada galima pamatyti taip subtiliai ir estetiškai pateiktą vaizdą. Filmo koziriu tampa ir dialogai, pokalbiai apie anų laikų politiką, įvykius ir solidžiai atrodantis kontekstas, galintis ne itin istoriją mėgstantį žiūrovą supažindinti su svarbiais istoriniais įvykiais. Lygiai tokį patį poveikį padaro žiaurumas ir baisiojo istorinio laikotarpio pasekmės žmonijai. Kartais net nereikėjo dialogų, užteko pamatyti itin šokiruojantį vaizdą. Istorija tokiu pavidalu rutuliuojasi iki pat juostos kulminacijos ir titulinio pavadinimo scenos, kurioje susitinka abiejų barikadų pusių žmonės. Įtampa nepaleidžia iki pat finalo, o tai politiniuose trileriuose ne itin dažnas reiškinys.
Prie pliusų paminėti reikia ir puikiai atskleistus į istorijos puslapius įrašytus veikėjus. Ne vien pagrindinio filmo herojus Džeimsas Donovanas sugeba pritraukti prie ekranų, bet ir KGB šnipas Rudolfas Abelis, kuris, mano ir daugelio kitų kino mylėtojų bei profesionalų nuomone, buvo pateiktas net geriau už advokatą Donovaną. Jų priešprieša ir santykių aiškinimasis – dar vienas šios biografinės istorijos pliusas.
„Šnipų tiltas“ po peržiūros sukelia daug apmastymų, supranti, kad Stevenas Spielbergas dar kartą sukūrė įspūdingą filmą, kuris prilygsta tokiems rimtiems darbams kaip „Miunchenas“, „Linkolnas“ ar net „Šindlerio sąrašas“. Dėl paskutiniojo gal ir persūdyta, bet kokybė tikrai nenusileidžia. Ir, žinoma, tokius filmus geriausia žiūrėti kine, nes kitaip bus sunku įsijausti į atmosferą, kurią pajausti galima sėdint kino salėje.
Techninė juostos pusė
Techninė pusė kaip ir visuose Spielbergo filmuose pritrenkianti, bet labiausiai sužavi kameros darbas, kurį atliko nuolatinis režisieriaus operatorius Januszas Kaminskis. Nuostabiais rakursais sugebama sukurti mažytį stebuklą, kuris džiugina akis daugiau kaip dvi rodymo valandas. Jau buvo kalbėta apie sceną lietuje, kurios metu pagrindinį herojų persekioja šnipas. Tai genialu, tiesiog bravo. O ką jau kalbėti apie panoraminius vaizdus ir itin taikliai pateikiamus siužetinei linijai svarbius vaizdus. Operatorius turėtų gauti Oskaro nominaciją už atliktą darbą.
Garso takelis geras, bet ko daugiau ir norėti, kai prie jo dirbo pats Thomasas Newmanas. Visgi, tai nėra vienas iš tų muzikinių kompozicijų rinkinių, kuris po peržiūros bus klausomas, kaip, pavyzdžiui, Hanso Zimmerio garso takeliai. Kokybiškai sukurta muzika, laikanti įtampoje ir suteikianti filmui reikiamą atmosferą, atlieka savo funkciją tik kino salėje ir tik kino peržiūros metu.
Už dekoracijas ir autentiškai atrodančią šeštojo dešimtmečio pabaigos aplinką padėka kostiumų dizaineriams. Labai gerai parinktos ir filmavimo vietos, kuriose matome Vokietiją, Indiją ir, žinoma, JAV. Neapsieita ir be specialiųjų efektų, kurie filme atrodo tikroviškai.
Garso montažo darbai geri, kaip ir filmo siužetinės linijos pateikimas, todėl dėl juostos montažo jokių priekaištų nėra.
Aktorių kolektyvas
Ketvirtą kartą S. Spielbergo filme vaidinęs aktorius paskutinį kartą progą susitikti su kino kūrėju filmavimo aikštelėje turėjo dar 2004 metais, kai kino ekranus šturmavo šilta istorija „Terminalas“. Taip pat aktorius atliko pagrindinius vaidmenis filmuose „Pagauk, jei gali“ ir „Gelbstint eilinį Rajeną“. Naujajame meistrų bendradarbiavime, aktorius sukūrė puikų veikėją, tačiau, tai nėra tas herojus, kuris įsiskverbs į atmintį. Standartinis, gerai atliktas vaidmuo iš Tomo Hankso pusės, bet Oskarams to nepakanka. Būtent, prieš filmo pasirodymą, buvo daug kalbėta apie galimą aktoriaus nominaciją auksinei statulėlei.
Užtat Markas Rylance‘as gali pelnyti Oskaro nominaciją už nuostabiai atliktą ir itin charizmatišką filmo herojų, KGB šnipą Adolfą Abelį. Be to, filme vaidina ir būrys kitų gerų aktorių kaip Amy Ryan, atlikusi Džeimso Donovano žmonos vaidmenį. Be jos juostą papildė Alanas Aldas, Jesse‘is Plemonsas ir Sebastianas Kochas, kurie taip pat nepasišiukšlino ir įtikinamai suvaidino savo herojus.
Verdiktas
„Šnipų tiltas“ – nuostabiai surežisuotas dar vienas puikus Tomo Hankso ir Steveno Spielbergo bendradarbiavimo vaisius, kuriam nutiestas akivaizdus kelias į Oskarus. Filmas talpina geriausiomis tradicijomis sukurtą įtampą, būdingą žinomiausiems politiniams trileriams, ir rimtai atrodančią istoriją, supažindinančią su nelengvu Šaltojo karo istoriniu laikotarpiu. Juostos peržiūros metu matome nepriekaištingai sukurtą, itin niūriai atrodančią atmosferą ir autentiškai atkurtą šeštojo dešimtmečio aplinką, kurią dar labiau paryškina kokybiškai atliktas kameros darbas ir malonus akims aktorių pasirodymas.
