Nudegęs

Filmai apie kulinariją nėra jau tokie dažni svečiai Lietuvos kino teatruose. Tiesą sakant, jie nėra dažni svečiai bet kuriuose pasaulio kino teatruose. Ir tam yra paprasta priežastis – šioje specifinėje temoje ne daug kur gali plėstis, o istorija turi būti tokia pat įtraukianti, kaip ir rodomas maistas. Žinoma, per metus bent kartą sulaukiame filmo apie maisto gamybą ir, žvelgiant į kelių metų praeitį, jie visi buvo savotiški, išskirtiniai, nors ir apie tą patį. Ir dabar kino teatrus pasiekė dar vienas filmas apie restoranų virtuvę – „Nudegęs“.

Turinys

Šefas Adamas Džounsas turėjo viską, tačiau viską ir prarado. Narkotikai ir didelis ego pakišo jam koją Paryžiuje. Dviejų Michelin žvaigždučių restorano virtuvei vadovavęs Adamas sugriovė savo karjerą. Tačiau po dviejų metų jis grįžta į Londoną, kad atstatytų savo vardą ir iš naujo siektų didžiausio tikslo gyvenime – restoranui uždirbti visas tris Michelin žvaigždutes. Tačiau tam jam prireiks pačios geriausios įmanomos komandos.

Galima teigti, jog filmo kūrimui vadovavęs Johnas Wellsas sukūrė visai neblogą filmą apie tai, kas dedasi virtuvėje, kai paprasti žmonės tiesiog sėdi salėje ir laukia atnešamo maisto. Svarbiausias filmo akcentas yra tas, kad čia, priešingai nei daugumoje kitų kulinarinių filmų, labai smarkiai akcentuojamasi į tai, kas dedasi virtuvėje. Daugiau nei 80 proc. veiksmo vyksta būtent ten, kur matomos liepsnos ir aštrūs peiliai. Ir tai yra labai gerai, nes anksčiau pasirodžiusiame „Šefe ant ratų“ buvo kuriama įliuziją į būtent tokį filmą, bet gavome visai kitokią juostą. Taigi, J. Wellsas puikiai perteikė virtuvės atmosferą. Įdomu tai, kad filmą dar 2008 metais turėjo režisuoti Davidas Fincheris, o pagrindiniu aktoriumi jis buvo pasirinkęs Keanu Reevesą, bet, kaip matome, viskas smarkiai pasikeitė. Būtų visai įdomu išvysti, kaip šis filmas atrodytų per D. Fincherio prizmę.

Siužetinė linija yra savotiškai įdomi. Pirmiausiai gerai yra dar ir tai, jog filme akcentuojamasi į tai, aks vyksta dabar. Labai daug užuominų ir kalbų galima girdėti apie įvykius Paryžiuje, prieš du metus, tačiau tai juostoje nėra parodoma. Taigi, mums nereikia keliauti per laiką ir tradiciškai stebėti jauno talentingo šefo susikūrimą, pakilimą, tada skaudų nuopuolį ir vėl atsitiesimą. Tiksliau, teoriškai, tai stebėti reikia, bet visai kitame kontekste.

Filme sukurti veikėjai atrodė labai įtikinamai. Svarbiausia tai, kad nesijaučia jokio dirbtinumo. Nieko nuostabaus, juk visi aktoriai filme mokėsi dirbti su virtuvės įrankiais, o pats filmavimas vyko plieskiant viryklių liepsnoms ir aplink skraidant peiliams ir lėkštėms. Įdomu dar ir tai, kad virtuvėje dirbo ir tikri šefai, kurie aktoriams neleido atsipalaiduoti ir nuolat palaikė tempą. Tai labai jautėsi, nes visa valgio gamyba atrodė labai įtikinamai. Ir nors dėmesys buvo skiriamas ne tik Adamo veikėjui, jis čia atsiskleidė labiausiai. Aišku, ankstesnis filmo pavadinimas („Adam Jones“) kaip ir nustatė, apie ką bus filmas, tačiau ir antraplaniai veikėjo turėjo ką parodyti. Viso filmo metu stebint pagrindinį šefą kilo mintis, kad jis primena kažką tikrame gyvenime. Ir tai išties yra tiesa. Visas elgesys, įsiūčio priepuoliai, kalbėjimo maniera ir judesiai prie lėkščių priminė garsų britų šefą Gordoną Ramzį. Labiau pasidomėjus paaiškėjo, kad jis buvo vienas iš Adamo Džounso įkvėpimo šaltinių.

Maistas. O taip. Būtent šiame filme jo tikrai netrūksta. Ir tai yra labai džiugu. Estetika, grožis lėkštėje ir, neabejotinai, nepriekaištingas skonis vertė varvinti seilę viso seanso metu. Tai toks filmas, kuriame maistas dominuoja, todėl patarčiau neiti į filmą, jei esate bent šiek tiek praalkęs. Tokiu atveju bus sunku išsėdėti salėje, o jei pavyks – po seanso valgyti norėsis beprotiškai. Ėriena, aviena, šonkauliukai, net jūrų gėrybės (ar bjaurybės) atrodė nepriekaištingai.

Labai daug dėmesio filme skiriama ir aplinkai. Be Londono vaizdų matome ir virtuves. Ir ne vieno restorano, tad mums suteikiama galimybė pamatyti, kaip virtuvės skiriasi. Juostoje net rodoma restoranų kasdienybė – be maisto ruošimo yra pasirengimas ir kitai dienai, arba paprasčiau – valymas. Taigi, kūrybinė grupė ne tik norėjo atskleisti virtuvės dramas ar maisto ruošimą, bet ir tai, kaip atrodo kasdienis jos gyvenimas, kad ir su tuo pačiu valymu. Atsižvelgta į labai daug smulkmenų.

Techninė pusė

Filmo garso takelis nėra stiprioji pusė. Iš esmės, jis nėra blogas, bet nelabai įsimintinas ir išryškėdavo tik esminiuose filmų momentuose – tarkim, patiekiant labai svarbius patiekalus labai svarbiems žmonėms. Kitais atvejais muzika tiesiog įsiliejo į bendrą kontekstą ir nesukūrė jokios pridėtinės vertės.

Kinematografija filme tikrai labai aukštame lygyje. Nors vietomis ji atrodo labai paprastai, bet operatorius sugebėjo maisto gamybą parodyti taip, lyg tai būtų atskiras pasaulis su savais gyventojais, patiekiančiais nepriekaištingo skonio maistą. Ir viskas atrodė taip gražiai, taip pritrenkiamai, kad norėjosi ištiest rankas ir paimti ant stalviršio stovinčią lėkštę su avienos šonkauliukais.

Garso ir vaizdo montažai juostoje yra tikrai geri. Dėl vaizdo montažo būtų galima šiek tiek prikibti, mat kai kuriose scenose kliuvo nesužiūrėti dalykai, skirtingos detalės, besikeičiantys rankų sudėjimai toje pačioje scenoje, prasegtos-užsegtos sagos ir panašiai. Tokių detalių buvo, tačiau atjungus galvą ir per daug pasinėrus į patiekalų lėkštes, jas galima ir praleisti.

Aktoriai

Į vieną filmą ir vėl sugrįžta Bradley‘is Cooperis ir Siena Miller. Kaip ir „Amerikiečių snaiperyje“, jie čia vaidina drauge ir abu svarbiausius filmo vaidmenis. B. Cooperiui teko šefo vaidmuo, o S. Miller – vyriausiosios virėjos (pataisykite, jei klystu, bet pareigos, berods, taip vadinas). Jie kartu dirba vienoje virtuvėje, kartu sprendžiama gyvenimiškas Adamo dramas. Taigi, šis duetas tiesiog pakeitė filmavimo aikšteles ir toliau tęsė darbus. Puikus abiejų aktorių pasirodymas. Ne Oskaro vertės, bet tikrai įtikinantis.

Juos taip pat papildė ir vokiečių kilmės Danielis Bruhlis, kuris visuomet išlaiko aukštą vaidybos standartą. Tiesa, čia jam nebuvo daug erdvės pasireikšti, o jo personažas buvo itin silpnas visame kontekste. Tačiau, jam vis tiek pavyko išspausti kaip įmanoma daugiau, o ir kominiai elementai su juo buvo vieni geresnių filme.

Filme taip pat pasirodo ir Omaras Sy‘us, Samas Keeley‘is ir dvi šaunios aktorės, kurios turėjo per mažai ekrano laiko – Emma Thompson ir Uma Thurman. Gaila, bet abi jos ekrane neišbuvo ilgiau 5 minučių. Taip pat, atsitiktinai į filmą pateko Alicia Vikander. Atsitiktinai todėl, kad kaip teigia pats režisierius, scenarijuje jos veikėjos net nebuvo. Ji tiesiog labai patiko „Weinstein Company“ vadovui, kuris priprašė aktorę bent trumpam pasirodyti filme. Ir ji tą padarė. Kiek iš to naudos – sunku pasakyti.

Verdiktas

„Nudegęs“ yra visai gera komiška drama apie gyvenimą restorano virtuvėje. Rodoma labai daug vaizdų iš ten, kur tik retas mūsų gali įkelti koją. Filmas nežaidžia kelionėmis laiku ir tik kalba apie praeitį, bet gyvena dabartimi. Taip pat, net keistai daug laiko praleidžiama restorano virtuvėje. Tokiu būdu sukuriama tinkama atmosfera kulinariniam filmui, verčiančiam visą seanso laiką varvinti seilę ir gerėtis puikiai atrodančiais patiekalais.