Nors Pietų Korėja – tolima ir mums pakankamai egzotiška šalis, jos filmai pasiekia ir Lietuvą ir čia turi savą auditoriją bei yra laukiami. Ir ne vien kino atskalūnas Kim Ki Dukas, be kurio naujų filmų premjerų neapsineina „Kino pavasaris“. Šiemet turėjome galimybę stebėti kito korėjiečių kūrėjo Bong‘o Joon- ho, kuris už filmą „Motina“ („Madeo“) ir bendrą darbą su prancūzais Leosu Caraxu ir Michaeliu Gondry „Tokijas“ („Tokyo!“) atitinkamai 2009 ir 2008 m. buvo nominuotas Kanų kino festivalio Ypatingo žvilgsnio programoje, naujausią darbą „Sniego traukinys“. Statydamas šį filmą Bong Joon-ho tęsė bendradarbiavimą su prancūzais, prie kurių prisidėjo čekai ir amerikiečiai. Pats filmas pelnė 14 įvairių apdovanojimų ir dar 43 buvo nominuotas.
Negalėdama sustabdyti visuotinio atšilimo, žmonija griebiasi drastiško sprendimo – 79 valstybės į atmosferą paskleidžia chemikalą CW7, kuris sustabdo pragaištingą procesą. Tačiau visą Žemę sukausto amžinas įšalas – viskas pasidengia ledu ir sniegu, bet kokios gyvybės formos, iki tol klestėjusios šioje planetoje išnyksta. Ne išimtis ir žmonija. Išgyveno tik tie, kurie nusipirko bilietus ar kitokiu būdu sugebėjo patekti į amžinai aplink Žemės rutulį važiuojantį traukinį, sukonstruotą apdairaus pramonininko Vilfordo (akt. Ed Harris). Amžinasis sniegą skrodžiantis traukinys tampa savotišku miniatiūriniu buvusio pasaulio modeliu, su atitinkamu susiskirstymu į klases, kurių ribas peržengti yra sunkiau nei įveikti Indijos kastų draudimus – vieta traukinio klasinėje sistemoje yra tokia, kokia buvo nurodyta biliete ir to pakeisti neįmanoma. Patekusieji be bilieto, o tik per pono Vilfordo malonę, savaime suprantama, atsiduria traukinio gale, kur turi tenkintis pačiomis vargingiausiomis sąlygomis. Bręsta neišvengiamas maištas.
2031 m., traukiniui aplink Žemę sukant aštuonioliktą ratą, traukinio gale kyla naujo maišto banga. Jam vadovauja 34-erių metų Kurtis (akt. Chris Evans), pusę savo gyvenimo praleidęs Žemėje, pusę – traukinyje. Ištikimiausi jo pasekėjai – jaunasis Edgaras (akt. Jamie Bell) ir senolis Gilemas (akt. John Hurt), bei dėl savo vaikų kovojantys Tania (akt. Octavia Spencer) ir Endrius (akt. Ewen Bremner). Išlaisvinę traukinio durų kodų programuotoją, nuo vietinio narkotiko kronolės priklausomą Namgoong Minso (akt. Song Kang-ho) ir jo dukterį Joną (akt . Ko Ah-sung), traukinio „uodegos“ gyventojai sukyla prieš arogantiškąją pono Vilfordo atstovę ministrę Meison (akt. Tilda Swinton) ir ruošiasi nužygiuoti iki pat traukinio priekio bei perimti šventojo variklio valdymą, nors iki šiol to dar niekam nepavyko padaryti.
„Sniego traukinys“ – tai viena iš galimų žmonijos ateities versijų. Antiutopija, kurios geriau būtų išvengti. Bekompromisė ir žiauri, šokiruojanti kontrastais, tačiau įspūdinga ir žavinti nuo pradžios iki (beveik) pabaigos. Užburianti baugiais ir tuo pačiu kerinčiais po sniegu palaidotų miestų, dangoraižių vaizdais, apledėjusiu Jakaterinos tiltu, kurį pervažiavus traukinio gyventojai švenčia Naujuosius metus, ištisomis sniego ir ledo dykumomis, į kurias pavirto kadaise žalia buvusi Žemė. Kiekvienas naujas traukinio vagonas taip pat tampa netikėtumu – maždaug tokiu, koks ištinka „Matricoje“ („The Matrix“, 1999 m.), kai Neo atveria Orakulės buto duris.
„Sniego traukinys“ – to paties pavadinimo prancūzų grafinės novelės ekranizacija, pasižyminti išskirtinai ryškiais personažais. Niūrus ir pakankamai žiaurus, tačiau išlaikęs žmogiškumą ir jautrumą Kurtis iš pradžių besikratantis lyderio vaidmens galiausiai susitaiko, kad jis, o ne Gilemas bus tas, paskui kurį eis žmonės. Šį vaidmenį tvirtai ir tuo pačiu įvairiapusiškai atlieka amerikietis Chrisas Evansas, plačiajai publikai pažįstamas iš fantastinių filmų apie Kapitoną Ameriką („Captain America“) ir fantastišką ketvertą („Fantastic Four“). Režisierius B. John-ho, rinkdamasis kandidatūrą pagrindiniam vaidmeniui C. Evansą iš pradžių netgi buvo atmetęs dėl to, jog abejojo, kad „amerikietiškas raumenų kalnas“ sugebės susidoroti su subtilesniu vaidmeniu, nei iki tol įkūnyti superherojai. Sprendimas pasiteisino – filme matome C. Evanso personažą žmogišką ir visapusišką, žiaurų, jautrų, priblokštą, tačiau visada – įtikinantį.
Paskui Kurtį net iki traukinio priekio pasiryžęs sekti jaunasis Edgaras, kurį vaidina britų aktorius Jamie Bellas – jau senokai užaugęs Bilis Eliotas. Vaidmuo antraplanis, tačiau gyvas ir nusipelnantis tik pagyrimų – Edgaro akys tiesiog kibirkščiuoja, o entuziazmo užtektų nuversti nuo bėgių visą traukinį.
Atskiro ir išskirtinio paminėjimo nusipelno Tilda Swinton, kurios šiame filme lengvai neatpažinsite. Įkūnijusi arogantiškąją ministrę ponią Meison, chameleoniškoji T. Swinton tiek išvaizda, tiek emocijomis visiškai atsiduoda vaidinamam personažui. Pati aktorė norėjo visiškai kitokios, nei įprastinė, išvaizdos, o besiruošdama nesimpatingosios ministrės vaidmeniui mokėsi iš diktatorių ir politinių lyderių – kaip pati įvardija „monstrų, maniakų ir politinių klounų“. Ministrės Meison personažas – tai geležine ledi tituluotos ilgametės Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margareth‘os Thatcher, Libijos diktatoriaus pulkininko Muammaro al-Gaddafio, nacistinės Vokietijos diktatoriaus Adolfo Hitlerio ir kontraversiškojo ilgamečio Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconio mišinys. Kartu su Tilda Swinton ministrės Meison personažas evoliucionavo – grafinėje novelėje tai yra ministras Meisonas, apibūdinamas kaip vidutinio amžiaus taikus vyras, todėl šiam vaidmeniui iš pradžių buvo svarstoma Johno C. Reily kandidatūra. Tačiau T. Swinton pasirinkimas pasiteisino visu šimtu procentų – tokio spalvingo, atstumiančio, bet kartu ir žavinčio blogiukų personažo dar reikėtų gerai paieškoti.
Kiti aktoriai – korėjiečiai Song Kang – ho, Ko Ah-sung, anglai Johnas Hurtas, Ewenas Bremneris, amerikiečiai Edas Harris, Octavia Spencer – savo darbą taip pat atliko be priekaištų. Galbūt kiek užkliuvo Eweno Bremnerio vaidinamas Endrius – nors tai – turbūt vienas tragiškiausių personažų, dažnai atrodo šaržuotai ir kone komiškai.
Kaip jau minėjau, filmas pasižymi puikia kinematografija ir vizualumu. Įspūdingi tiek traukinio, tiek žiemiško peizažo vaizdai, stulbinantys kontrastai, kai iš niūrios traukinio „uodegos“ staigiai pereinama prie akinamo baltumo neaprėpiamų sniego ir ledo platybių. Puikus operatoriaus darbas, viena scena nufilmuota visiškoje tamsoje, naudojant naktinio matymo kameras. Prie vaizdo ir garso montažų prikibti irgi nelabai yra už ką. Garso takelis neblogas, nors ir nėra labai išskirtinis – labiausiai įsimenanti melodija, deja, skamba jau rodant titrus. Atskirai geru žodžiu vertėtų paminėti grimuotojų indėlį – vien jau ką reiškia įspūdinga ir neatpažįstama T. Swinton metamorfozė.
„Sniego traukinys“ – išradingumu ir vizualiniais sprendimais stebinanti niūri, tačiau žmogiška antiutopija, kurioje puikiai dera tiek veiksmo scenos, tiek gilesnės mintys apie žmonijos sandarą ir veikimo principus. Nors filmas būtų stipresnis be paskutinių penkių minučių, tačiau pabaiga bendro įspūdžio nesugadina, o originalus scenarijus, puiki režisūra, stiprūs ir gerai atskleisti personažai, bei neeilinė aktorių vaidyba šį filmą paverčia vienu įspūdingiausių ir įsimintiniausių šio žanro atradimų.
