Šimto žingsnių kelionė

The Hundred-Foot Journey

Šimto žingsnių kelionė

The Hundred-Foot Journey

Kartais pasaulį (ar bent jau kurią nors jo dalį) vienu metu apsėda kokia nors manija – visi staiga susidomi ta madingąja tendencija ir tampa jei ne ekspertais, tai bent be penkių minučių profesionalais. Lyg kokia visuotinė epidemija būtų tuos žmogelius ištikusi. Tokį savotišką renesansą šiuo metu išgyvena kulinarija. Paradoksalu, tačiau šalia skubančio pasaulio, greito maisto užkandinių ir mikrobangėse atšildomų pusfabrikačių savo nišą atranda lėtai ir ilgai gaminamas maistas, ilgos vakarienės su draugais, sezoninė mityba, gurmaniški patiekalai ir egzotiški ingredientai. Organizuojami įvairūs kulinarijos kursai, internetas pilnas apie maistą rašančių tinklaraščių ir elektroninių žurnalų, knygų leidėjai skaičiuoja pelną, gautą už kulinarines knygas, o žvaigždės ir žvaigždutės staiga „prisimena“ kaip jos ar jie mėgsta ir visada mėgo gaminti, nors jei ką, tai turbūt morkos neatskirtų nuo pastarnoko.

Todėl turbūt nieko keisto, kad kulinarija išsikovoja vis stipresnes pozicijas ir kine. Akivaizdus „kulinarinių“ filmų tendencijos rezultatas – nuo 2013 kino festivalyje „Kino pavasaris“ atsiradusi speciali rubrika. Prie kulinarijos temos grįžta ir švedų režisierius Lasse Halströmas, 2000 žiūrovus kvietęs pasiduoti saldžiajai šokolado magijai filme „Šokoladas“ („Chocolate“), pastatytame pagal Joanne Harris to paties pavadinimo romaną. Šįkart Lasse Halströmas į ekranus perkėlė Richard C. Morais romaną „Šimto žingsnių kelionė“.

Kaip yra pasakęs Lao Dzė, net ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno paprasto žingsnelio. Jauno indo Hasano Kadamo (akt. Manish Dayal) kelias į kulinarijos olimpą prasidėjo skausmingai ir nebuvo nei tiesus, anei rožėmis klotas. Hasano tėvai Mumbajuje turi nedidelį restoraną, kurio versle sukasi ir Hasanas su visais savo broliais ir seserimis. Maisto tradicijos šeimoje ypač svarbios, o geriausia kulinarijos paslapčių mokytoja Hasanui tampa mama. Deja, per riaušininkų sukeltą gaisrą mama žūva, o restoranas nepataisomai suniokojamas. Praradęs beveik viską, ką turėjo brangiausio, sugniuždytas Hasano tėvas (akt. Om Puri) nusprendžia susirinkti visus penkis vaikus ir keliauti į Europą laimės ir geresnio gyvenimo ieškoti.

Po neitin vykusio laikotarpio Didžiojoje Britanijoje, netoli Hitrou oro uosto, virš galvos dieną naktį skraidant lėktuvams, Kadamų šeima nusprendžia dar kartą persikraustyti, šįkart – į žemyninę Europą. Tad į klebantį mikroautobusiuką vėl susikrovę visą savo gerą, jie per Prancūziją keliauja Šveicarijos link. Tačiau garbingo amžiaus transporto priemonės stabdžiai „dingsta“ vingiuotame kelyje ir indų šeimynėlė vos nenugarma nuo skardžio. Visa laimė, kad pro šalį kaip tik važiuoja žavi ir dar kaip tyčia angliškai kalbanti prancūzaitė Margarita (akt. Charlotte Le Bon), kuri partempia nelaimėlius į netoliese esantį miestelį Sen Antuaną.

O tas miestelis, pasirodo, besąs ne šiaip sau koks dievo užmirštas Prancūzijos provincijos užkampis. Sen Antuanas didžiuojasi Michelin žvaigždute įvertintu restoranu „Gluosnis svyruoklis“. Dėl ypatingos kokybės patiekalų ir išskirtinio skonio, bei aukštos klasės aptarnavimo ir turtingos vynų kortos taip trokštamą žvaigždutę gavusio restorano populiarumas toks, kad kitas restoranas, buvęs tiesiog kitoje gatvės pusėje, tai yra – vos už šimto žingsnių, nepakėlė konkurencijos ir jo savininkams neliko nieko kito, kaip užsidaryti. Būtent šis pastatas ir patraukia Hasano tėčio dėmesį. Nepaisydamas visų savo vaikų protestų bei „pasitaręs“ su žmonos vėle, garbusis indas užsispiria įsigyti restoraną.

Žinoma, naujakuriai ir jų įkurtuvių darbai nepraslysta pro akis restorano „Gluosnis svyruoklis“ vadovei madam Malory (akt. Hellen Mirren). Iš pradžių į atvykėlių iniciatyvą žiūrėjusi pro pirštus ir vertinusi kaip nemokšišką avantiūrą, ši garbioji ponia, pamačiusi, kad indai ima vilioti jos klientus, pradeda elgtis ne itin garbingai. Tarp madam Malory ir Kadamų šeimos užverda karas, kuriame visos priemonės yra pateisinamos.

O Hasanas tuo tarpu svajoja apie kulinarijos aukštumas ir žaviąją Margaritą, kuri, pasirodo, dirba „Gluosnio svyruoklio“ virtuvėje. Margarita atskleidžia paslaptį, kad madam Malory kandidatus paprašo iškepti omletą, ir, paragavusi tik vieną kąsnelį nusprendžia, ar kandidatas vertas įsilieti į jos vadovaujamą virtuvės šefų komandą, ar ne. Hasanui tai tampa gyvenimo tikslu, nors ir žino, kad dėl to tikrai užsitrauks tėčio nemalonę.

„Šimto žingsnių kelionė“ – tai smagus, nors ir nelabai realistiškas pasakojimas apie kelią, kurį reikia nueiti, kad svajonė taptų tikrove. Apie kelią, kurį reikia nueiti, kad ištirptų antipatijos ledai. Apie kelią, kurį reikia nueiti, kad suvoktum, kas, vis dėlto, gyvenime tave daro laimingą, o be ko jis tampa tik beskone rutina.

Žinoma, nelabai tikėtina, kad berniokas, nežinantis, kad baravykus galima valgyti ir termiškai neapdorotus (nes, žinoma, nėra nieko girdėjęs apie baravykų carpaccio), negalintis išvardyti penkių pagrindinių padažų, ant kurių laikosi visa prancūziška (t. y. klasikinė ir likusiam pasauliui madas diktuojanti) virtuvė (Béchamel, Holandaisse, veloute, pomidorų, ispaniškas), didžiųjų kulinarijos paslapčių mokęsis iš dviejų – trijų knygų, staiga ims gaminti kaip Cordon Bleu absolventas. Žinoma, ko nebūna, kulinarija irgi turi savų mocartų, tačiau vis tik tai labiau primena pasaką apie Pelenę, nei realiame gyvenime kažkur kada nors galbūt galėjusią nutikti istoriją.

Kitas šio filmo trūkumas – tai, kad labai jaučiama, jog filmą apie prancūzus ir Prancūziją statė NE prancūzai. Todėl rodoma tai, kas maždaug įsivaizduojama, kaip turėtų ar galėtų būti. Nes, patikėkite, stereotipas apie arogantiškus angliškai pabrėžtinai nekalbančius (ypač provincijoje) prancūzus, tikrai nėra iš piršto laužtas. Kita vertus, šūkis „Prancūzija – prancūzams“ nelabai turi prasmės, nes prancūzai, dabar susiduriantys su savo kolojininio laikotarpio pasekmėm, patys nebelabai žino, kas yra įvardijama žodžiu „prancūzas“.

Kita vertus, viena didžiausių nelaimių, galinčių nutikti kine, yra tada, kai vienos tautybės aktoriai vaidina visai kitus: amerikiečiai – rusus, rusai – anglus, anglai – prancūzus etc. Būtent Helen Mirren pasirinkimas madam Malory vaidmeniui kelia rimtų abejonių. Ne, savo vaidmenį ši puiki britų aktorė atliko puikiai, juo labiau, kad ji praktiškai specializuojasi vaidindama tokias bjauraus charakterio pikčiurnas, tačiau nejaugi (?) tikrai nepavyko įkalbinti nei vienos prancūzų aktorės? Nemanau, kad Catherine Deneuve ar Fanny Ardant būtų atrodžiusios prasčiau. Ir šiuo atveju nėra priešpriešos ką tik išsakytam teiginiui apie neapibrėžtą dabartinį prancūzų identitetą. Madam Malory personažas pakankamai stereotipinis (tai yra, iš klasikinio suvokimo, kad prancūzas – tai vynas, bagetė, beretė, cigaretė, na ir dar Eifelio bokštas kur nors pašonėj – žodžiu, elegancijos ir arogancijos derinys), todėl racionaliau šiam vaidmeniui buvo rinktis tikrą prancūziško kino ikoną. Arba bent jau neakcentuoti, kad madam Malory – būtinai prancūzė.

Tačiau turbūt vis tik tenka pripažinti, kad Oskaro laureatė ledi Helen Mirren yra stipriausia šio filmo aktorė. Neblogai atrodo ir Om Puri bei jaunoji Charlotte de Bon. Manish Dayal, atliekantis Hasano vaidmenį, gal kiek per daug vienpusiškas ir nelabai įtikinamai atskleidžia personažo transformaciją, nors kita vertus, šis filmas to ypatingai nereikalauja. Didelis potencialas ir charizma jaučiama iš Clémenet Sibony, atliekantčio antraplanį Žan Pjero vaidmenį.

Scenarijus ypatingu originalumu netrykšta – „Šimto žingsnių kelionė“ yra vienas iš tų filmų, kurių veiksmo plėtojimą galima nesunkiai nuspėti net nemačius filmo. T. y. žiūrovai iš filmo gauna tiek, kiek ir tikėjosi bei taip, kaip tikėjosi. Etniškumas, kultūriniais stereotipais grįstas humoras ir maistas čia veikiau tarnauja kaip gardūs prieskoniai, suteikiantys papildomo žavesio, bet nekeičiantys esmės.

Šį paprastą ir nepretenzingą bei lengvą filmą verta pagirti už vizualumą ir įspūdingai perteiktus jei ne skonius ir kvapus, tai bent spalvas ir garsus. Pakankamai stilingai ir skoningai sudėliota romantinė komedija ankstesnio režisieriaus darbo „Šokoladas“ gal ir nepranoksta, tačiau gali būti neblogas pasirinkimas lengvam ir smagiam vakarui. Užkandžiai ir gėrimai, žinoma, privalomi.

Patiks, jei patiko „Ryžių rapsodija“ („Hainan ji fan“, 2004), „Meilės receptas“ („No Reservations“, 2007), „Virtuvė sielai“ („Soul Kitchen“, 2009), „Gero apetito, pone Prezidente“ („Les saveurs du palais“, 2012).

6.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles