Dalis visuomenės nemėgsta žydų. Ne mažesnis žmonių kiekis su pašaipa žvelgia į per rimtai į gyvenimą žiūrinčius žmones. Daugelis mūsų nemėgsta ir provokuojančių idėjų, besirinkdami paprastas bei banalias tiesas, pateikiamas ant lėkštutės. O jei visus šiuos dalykus paverstume pagrindinėmis kino filmo sudedamosiomis dalimis? Ko gero gautųsi visiškas krachas. Na, nebent tokio filmo režisavimas būtų patikėtas broliams Coenams, kurie tai paverstų tikru aukso grynuoliu.

„Rimtas vyrukas“ (angl. „A Serious Man“) – tai brolių Ethano ir Joelio Coenų režisuota ir 2009m. pasauliui pristatyta drama. Nepernelyg didelis 7 milijonų JAV dolerių biudžetas ir specifinis scenarijus, pagal kurį sukurti masinį populiarumą ir milžinišką pelną garantuosiantį filmą yra tiesiog neįmanoma. Ir tai yra vienas esminių amerikietiško brolių dueto išskirtinumų – jie nebijo iššūkių ir pelnas tikrai nėra vienintelis jų motyvuotojas. Nors visgi, šiuo atveju pajamų netrūko – filmas uždirbo kiek daugiau nei 4 kartus už savo biudžetą didesnę sumą. Ir nors eiliniai žiūrovai milžiniškos simpatijos netradiciniam filmui kino seansų metu nepajautė, aš linkęs antrinti kino ekspertams, kurių nuomone „Rimtas vyrukas“ yra vienas geriausių darbų per visą brolių Coenų karjerą.

Filmas perkelia žiūrovus į tolimuosius 1967m., Minesotą, kur viename žydų koledže fizikos dėstytojo pareigas užima sąžiningas rimtuolis Laris Gopnikas (vaidina Michaelis Stuhlbargas). Laris nori būti traktuojamas kaip rimtas ir gerbtinas žmogus, tačiau tokių siekių rezultatas yra atvirkščiai proporcingas jo norams – vyras susilaukia tik akivaizdžios nepagarbos ir paniekos iš visų aplinkinių, pradedant atšiauriais kaimynais ir įkyriais studentais, bei baigiant visiškai atsainiai į pagarbą tėvui žiūrinčius Lario vaikus ir net menkiausios pagarbos jam nepuoselėjančią žmoną.

Sustojant ties atšiauriais veikėjais, ne viskas su jais yra taip blogai, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio – ypač jei kalbėsime apie juos vaidinančius aktorius. Be jau minėto Michaelio Stuhlbargo puikiai filme pasirodo ir Sy‘jų Ablemaną suvaidinęs Fredas Melamedas, kurio vaidmuo nors ir yra ganėtinai menkas, bet išskirtinumo ir įsimintinumo tikrai nestokoja. Būtina paminėti ir ponios Samsky vaidmenį atlikusią Amy Landecker, tiesiog idealiai įsikūnijusią į stilizuotą seksualios namų šeimininkės vaidmenį.

Grįžtant prie pačios filmo koncepcijos, iš pirmo žvilgsnio „Rimtas vyrukas“ yra visiškai nepatrauklus bei netgi atšiaurus kūrinys. Pasakojamas eilinio nelaimingo žmogaus gyvenimas, patalpintas į vintažinius specifinės kultūros rėmus – kas galėtų rinktis tai, vietoj specialiaisiais efektais ir spragėsiais praturtintų „Marvel“ kūrinių? Nors pastarųjų ir nemėgstu, bet iš pirmo žvilgsnio susimąsčiau, jog „Rimtas vyrukas“ yra ne ką geresnis pasirinkimas – per pirmąją dešimtį minučių, į jas neįskaičiuojant suintrigavusio specifinio filmo prologo (įdomu tai, jog prologe pasakojama „tradicinė“ žydų liaudies pasaka iš tiesų buvo sukurta pačių brolių Coenų), teko susidaryti įspūdį, jog tai tėra pakankamai nejaukią atmosferą sukuriantis filmas, atrodytų, nežadantis jokių netikėtų istorijos posūkių bei neslepiantis jokios gilesnės minties.

Nors vėlgi, ką reiškia nepatrauklus? Talentu iš vidaus sprogstantis aktorių kolektyvas, filmui pelnęs ne vieną apdovanojimą, tarp kurių vos neatsirado ir Auksinio Gaublio apdovanojimas už geriausią pagrindinio aktoriaus vaidmenį, kuriam buvo nominuotas jau minėtas Michaelis Stuhlbargas. Taip pat ir visapusiškai preciziškas pasirinkto laikmečio ir kultūros perteikimas, įvyniotas į kaip visuomet kokybišką Coenų režisūrą ir kinematografiją. Vargu ar tai yra detalės, kurios leidžia filmo linkme drėbti tokius teiginius. Ir visgi po pirmojo pusvalandžio filmo peržiūrą nukėliau kitai dienai.

Ir nors po praeito teiginio ko gero ne vienas žmogus šio teksto jau nebeskaito, jų teisti neskubėsiu, kadangi kartais ekspresyvus raudoname fone įsitaisiusio kryžiuko paspaudimas dėl kiek per anksti padarytų išvadų gali būti naudingas. Pratęsęs filmo peržiūrą po garbės nedarančio nekantrumo jau kitą vakarą prie ekrano sėdau kur kas tinkamesnės nuotaikos. Nuotaikos, kuri spinduliavo nevaldomu nepaviršutiniško kino troškimu, ko dėka galutiniame rezultate „Rimtas vyrukas“ nusipelnė vietos geriausių mano matytų filmų sąraše. Iš to gan drąsiai galiu daryti išvadą, jog „Rimtas vyrukas“ yra filmas, kuriam atitinkamas nusiteikimas yra tiesiog būtinas. Nusiteikimas filmą stebėti ne tik akimis, bet ir galva.

Atsiradus tinkamam požiūriui, filmas nušvito visiškai kitokiomis spalvomis. Galbūt tai tik sutapimas, bet ekrane be įdomių siužeto vingių atsirado ir daugiau provokuojančių režisūrinių sprendimų, taip pat ir įdomesnių žaidimų su kinematografija bei garso takeliu. Galiausiai – filme pradėjo atsiskleisti ir ne viena intriguojanti idėja, kas filmo žiūrėjimo metu gaunamą malonumą perkėlė į aukščiausią galimą tašką.

Ko gero būtent idėjinis filmo pamatas ir paliko didžiausią įspūdį, dėl kurio „Rimtas vyrukas“ ilgam išliks atmintyje. Ir aš nekalbu tik apie originalumą, kuriuo išsiskiria praktiškai kiekvienas šio režisierių dueto filmas – režisieriai palieka pakankamai daug erdvės ir kur kas gilesniam idėjiniam kapstymui, kurio baigtis priklauso tik nuo kiekvieno individualių interpretacijų.

„Rimtas vyrukas“ – tai filmas, kuris yra vertas savo pavadinimo, kadangi jis yra skirtas būtent rimtiems žmonėms. Nebrandiems žiūrovams net ir filmo prologas, trunkantis maždaug penketą minučių, taps tikrų tikriausia kančia. Tuo tarpu visiems likusiems filmas garantuos ne tik įsimintiną pramogą, bet ir medžiagos apmąstymams, kurių konkretus pavidalas priklauso tik nuo kiekvieno individualios pasaulėžiūros.