Recenzija

(Ne)Laukti svečiai

With Open Arms

(Ne)Laukti svečiai
N-13Komedija

Metai:
2017 m.

Trukmė:
92 min.

Šalis:
Prancūzija

Režisierius:

Philippe Chauveron

Vaidina:

Christian Clavier, Elsa Zylberstein, Ary Abittan

Platintojas:
Best Film

5.8

Recenzijos autorius:
4.3
Redakcijos vertinimas:
5.2
Lankytojų vertinimas:
7.8

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 09 16

Daugiau apie filmą: iMDBKinopoisk

2014 m. prancūzų režisierius Philippe‘as de Chauveronas, ko gero, nustebino pats save – jo sukurtą komediją „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ (pranc. „Qu‘est-ce qu‘on a fait au Bon Dieu?“) pažiūrėjo daugiau kaip 12 milijonų žiūrovų. Toks skaičius leido „(Ne)tikroms prancūziškoms vestuvėms“ užimti garbingą trečią vietą tarp visų laikų populiariausių prancūziškų komedijų. Ši juosta sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo ir Lietuvoje – geriausiai tą patvirtina faktas, kad nespėjusieji šį filmą vis dar gali pažiūrėti kino teatre „Kino pasaka“. Toks sėkmingas pasirodymas nė iš tolo nebepriminė tų ne itin vykusių P. Chauverono kurtų ankstesnių komedijų. Tad pajutęs, kad, ko gero, atrado aukso gyslą, P. Chauveronas pristato pagal labai panašų – rasiniais stereotipais ir iš to kylančiais nesusipratimais pagrįstą – receptą iškeptą filmą, kuriame galima išvysti bent du „(Ne) tikrų prancūziškų vestuvių“ aktorius – Christianą Clavier ir Ary Abittaną.

Trumpai apie filmo siužetą

Turtingą paveldėtoją Dafnę (akt. Elsa Zylberstein) vedęs liberalių pažiūrų rašytojas Žanas Etjenas Fužerolis (akt. Christian Clavier) pakviečiamas į televizijos laidą, kurioje įsivelia į debatus su oponentu Klėmanu Barzaku (akt. Marc Arnaud). Žanas Etjenas, gindamas savo knygoje „Išskėstomis rankomis“ išdėstytą požiūrį, neatsargiai lepteli, kad Prancūzija visada yra ir buvo atvira visiems atvykėliams. Čia jo oponentas pagauna jį už liežuvio ir įspraustas į kampą Žanas Etjenas, nebeturėdamas kur dingti „pademonstruoja asmeninį pavyzdį“ ir tiesioginiame eteryje pasako savo namų adresą. Žinoma, šitaip pasielgia grynai knygos populiarinimo ir savo įvaizdžio sustiprinimo tikslais, tačiau kas galėjo pagalvoti, kad kai kas tai priims už gryną pinigą? Dar tą patį vakarą į prabangios Fužeronų vilos vartus pasibeldžia visas romų taboras, kuriam vadovauja Babikas (akt. Ary Abittan). Tad Žanui Etjenui tenka skubiai spręsti, ką daryti – rizikuoti savo įvaizdžiu ir knygos pardavimais palikus atėjūnus už vartų ar leistis į, ko gero, didžiausią gyvenimo avantiūrą tikintis, kad nekviesti svečiai kuo greičiau susipras ir patys išsinešdins. Subtili dilema – juolab, kad, kaip netrunka paaiškėti, Barzakas nenurimsta ir toliau siekia sudirbti Žaną Etjeną, o ir kai kurie iš atvykėlių ne tik naudojasi Fužerolių svetingumu, bet ir turi savų kėslų…

Ant to paties grėblio

Kaip ir šio filmo pirmtakas „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“, taip ir ši juosta iš esmės laikosi vien tik ant rasistinių stereotipų ir jais grįstų juokelių. Tik jei „(Ne)tikrose prancūziškose vestuvėse“ toks humoras dar balansavo ant ribos ir išsisklaidė tarp kelių skirtingų taikinių, tai „(Ne)laukti svečiai“ surenka visus stereotipus ir mitus apie romus. Tad jei pirmojoje juostoje visa tai buvo iki tam tikro lygio toleruotina ir atrodė pakankamai šviežiai, tai „(Ne)lauktuose svečiuose“ to gaivumo nebelieka ir atrodo, kad režisierius kartoja pats save bandydamas antrą kartą įbristi į tą pačią upę, kuri pirmą kartą buvo labai dosni ir sėkminga.

Vis tik teisybės dėlei reikia pripažinti, kad P. Chauveronas ne tik parodijuoja romus ir visus su jais susijusius smulkiosios tautosakos perlus, tačiau savo kritikos taikiklį atgręžia ir į „teisingais“ bandančius būti sočiai ir patogiai gyvenančius buržua, kurie gali valandų valandas pilstyti apie leftistines vertybes, žmonių prigimtinį lygiateisiškumą, politinį korektiškumą, pakantumą ir atvirumą kitoms kultūroms, tačiau patiriančius lengvą šoką, kai tos kitos kultūros susikrausto į jų preciziškai prižiūrėtą galinį kiemą.

Iš kitos pusės – migracija ir Europos šalių atvirumas atvykėliams – nors ir aktuali, bet paskutiniu metu kine nemažai dėmesio sulaukianti tema. Tad į „(Ne)lauktus svečius dar galima žiūrėti ir iš šio rakurso – Fužeronai šioje metaforoje atitiktų Vakarų Europos valstybes, Babikas ir jo taboras – visus, kurie beldžiasi į tų turtingųjų šalių duris, lipa per tvoras, lenda per langus ir kaminus, turėdami vilties apie geresnį gyvenimą, tačiau ten vieną kartą prasibrovę nė piršto nepajudinantys, kad tą gyvenimą susikurtų, o tiesiog laukiantys, kol jis nukris priimančios šalies išmokų pavidalu. Tik tiek, kad tai, kas „suveikė“ vieną kartą dar nereiškia, kad suveiks visada ir pabėgėlių bei migrantų tema, nors ir aktuali, turi tendenciją pamažu išsisemti.

Įleisk kiaulę į bažnyčią…

Kaip ir ankstesniame savo filme komiškumą P. Chauveronas išgauna hiperbolizuodamas ir kurdamas kontrastus. Kaip jau minėta, Babikas ir jo taboras vaizduojamas visiškai politiškai nekorektiškai – jei jau „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ JAV nebuvo platinamos būtent dėl šio elemento trūkumo, tai, panašu, „(Ne)lauktiems svečiams“ apie tai nėra net ko ir svajoti. Čia sugulė visi stereotipai apie vagystes, sukčiavimą, elgetavimą, „prasisukimą“, neprisitaikymą prie civilizacijos, žemą išsilavinimo lygį, nesugebėjimą integruotis, savotišką ir visiškai archaišką garbės kodeksą…

Savo ruožtu Fužeronų šeima vaizduojami kaip save progresyviais ir liberaliais laikantys buržua. Užkuriom „ant svetimo gero“ atėjęs Žanas Etjenas ir greičiau iš neturėjimo ką veikti, o ne iš pašaukimo savotiškas šiuolaikinio meno instaliacijas kurianti Dafnė gyvena erdviame name Paryžiaus priemiestyje, vakarieniauja prabangiuose jūrų gėrybių restoranuose, namuose, kaip ir priklauso, turi vyno rūsį, samdo patarnautoją indą Ravi (akt. Armen Gregorian), rytą pradeda pasiplaukiojimu baseine, o sode akis džiugina japoniškų žuvyčių tvenkiniai. Tačiau kad ir kokiais liberaliais išskėstarankiais save laikytų, vis tik mieliau atvykėlius apgyvendina sode, nei įsileidžia į namo vidų.

Kita vertus, pabandykite patys atsakyti į klausimą, ar taip jau lyg niekur nieko atvertumėte duris visam taborui nepažįstamųjų, tarp kurių – vienas visiškas kvaišelis („meilumo kaip avinėlis, tačiau proto – kaip vištos“) ir kurie nė neraginti ima jaustis „kaip namie“, vadovaudamiesi principu – „kas tavo, tas ir mano“?

Būtent iš to kontrasto – spalvingo, necivilizuoto, chaotiško, šiek tiek laukinio, tačiau visiškai atsipalaidavusio ir atviro taboro bei tvarkingo, prabangaus, tačiau gal kiek per paviršutiniško, nervingo ir truputį dirbtinio Fužeronų pasaulių supriešinimų ir bandoma kurti daugiausia komiškų šio filmo situacijų.

Vis tik šiuo atveju pasiteisina taisyklė, kad kas per daug, tas nesveika. Hiperbolės (ypač taboro atžvilgiu) yra smarkiai perlenktos, o į filmo galą viskas pasileidžia lyg nuo kalno. Per daug triukšmo, per daug rėkavimų, per daug chaoso, galiausiai – per daug sunkiai paaiškinamų ir jokia logika nebepagrindžiamų veikėjų sprendimų (šiuo atveju tas pasakytina apie Dafnės elgesį). Ir nebesvarbu nei galiojantys Prancūzijos įstatymai, nei nepilnamečių interesai, nei miglotos ateities perspektyvos…

Iš žentų – į svotus

Kurdamas šį naują filmą režisierius ne tik rėmėsi jau išbandytu rasiniais stereotipais grįstu humoru – į „(Ne)lauktus svečius“ persikėlė bent du pagrindiniai „(Ne) tikrų prancūziškų vestuvių“ aktoriai – prancūzų kino veteranas Christianas Clavier ir kitais metais savo aktoriaus karjeros dešimtmečio sukaktį švęsiantis Ary Abittanas. Tik jei pirmojoje juostoje C. Clavier ir A. Abittano personažai buvo atitinkamai uošvis ir žentas, tai „(Ne)lauktų svečių“ siužeto vingrybių dėka jie susisaisto kitokiais giminystės ryšiais.

Įdomu tai, kad „(Ne)tikrose prancūziškose vestuvėse“ C. Clavier teko vaidinti golistinių (t.y. smarkiai dešiniųjų ir nacionalistinių) pažiūrų atstovą ir tokį nemenką ksenofobą, o „(Ne)lauktuose svečiuose“ jo vaidinamo personažo pažiūros yra visiškai kitokios. Tačiau dažnais momentais Žanas Etjenas pagauna save, kad jo liberalumas ir atvirumas yra daugiau deklaratyvūs nei nuoširdūs. Vis tik šiam personažui trūksta apibrėžtumo – iš vienos pusės jis lyg ir turi palaikyti savo viešąjį įvaizdį, iš kitos pusės – na net ir jam atvykėlių keliamas chaosas, jei jau visai nuoširdžiai, nėra pats maloniausias dalykas. Normalų gyvą žmogų jo namus ir nusistovėjusį gyvenimą kojom verčiantys atvykėliai greičiausiai užknistų po pirmo pusdienio – net jei tai būtų pats liberaliausias liberalas ar tolerantiškiausias tolerastas. Žinoma, čia – filmas, ir dargi komedija, tačiau vis tiek nesitiki, kad savo gyvenimo ramybę ir gerovę kas nors aukotų vien dėl politinio korektiškumo.

Žano Etjeno žmona Dafnė kartais bando tokia būti – būtent būti ta užknista ir susinervinusia, ta, kurios kūrybinę ir kitokią saviraiškos laisvę atėjūnai riboja. Tačiau vėlgi – tai nėra nuoseklus personažas. Galiausiai ir ji prisimena politinį korektiškumą ir įspraudžia save į jo rėmus. O į pabaigą Dafnės veiksmai iš viso sunkiai paaiškinami – lyg ir savotiškas kerštas, lyg ir konfliktas, tačiau iki jo prieita labai paviršutiniškai ir negrabiai – taip, kad nelabai aišku, dėl ko čia ta audra vandens stiklinėje ir dėl ko tas darkymasis – dėl vienos erotiškos SMS žinutės, kurį gavo Žanas Etjenas? Baikit, nemanau.

Savo ruožtu taboro galva ir siela Babikas yra labai ryškus, bet visiškai klišinis ir stereotipizuotas personažas. Vėlgi, įdomu tai, kad A. Abittanas „(Ne)tikrose prancūziškose vestuvėse“ vaidino žydą aškenazį, o dar anksčiau Laurento Tuelio režisuotoje komedijoje „Lenktynės su savimi“ („La grande boucle“, 2013 m.) jam teko „tapti“ italu – tad įsijausti į dar vienos tautybės atstovo kailį šiam aktoriui nebuvo naujiena.

Be šių jau išvardytų, visi kiti šalutiniai personažai tampa tik užpildu, kurio paskirtis – arba užkamšyti scenarijaus spragas (Fužerolių sūnus Lionelis (akt. Oscar Berthe)), Babiko dukra Lulugija (akt. Nikita Dragomir), Žano Etjeno knygos agentė Izabelė), arba pabrėžti stereotipus (visas Babiko taboras, Ravi). Iš šių antraplanių dar galima šiek tiek išskirti prie Babiko taboro prisiplakusį Ervaną (akt. Cyril Lecomte) ir Žano Etjeno oponentą Klėmaną Barzaką. Tačiau juos abu taip pat galima sudėlioti į tas dvi anksčiau jau minėtas lentynėles, ypač Barzaką – nors jis, žinoma, nėra romas, tačiau šis personažas taip pat reprezentuoja nemažą puokštę kitokių stereotipų.

Aktorių pasirodymas

Sakoma, kad senas arklys vagos negadina. Tad prancūzų kino veteranui C. Clavier kaip ir nebūtų galima kažko smarkiai prikišti. Jei ne tas faktas, kad senstantys aktoriai taip pat linkę į tendenciją rinktis vaidmenis ne pačios aukščiausios kategorijos komedijose. Kita vertus – ką ten rinktis, imi tai, ką siūlo. Juolab, jei pirmasis filmas su šiuo režisieriumi buvo visai pavykęs.

Žinoma, C. Clavier per visą savo karjerą garsėja kaip puikus komikas, tačiau Žano Etjeno vaidmuo vis tik nėra iš tų, pagal kuriuos šis aktorius yra žinomas. Kaip jau minėta, pats personažas yra kažkoks nevisai apibrėžtas – kaip ta pasakos ožkelė – nei skustas, nei luptas. Žinoma, C. Clavier talentu abejoti neverta, bet net ir jo sugebėjimų čia neužtenka.

Dar labiau erzina E. Zylberstein. Vėl būtų galima versti kaltę nenuosekliam (o į filmo pabaigą – ir visiškai „nutrūkusiam“) personažui, tačiau ji stokoja natūralumo, o darkymasis filmo pabaigoje – ne juokingas, o veikiau graudus.

Galbūt kiek labiau pasisekė A. Abittanui, kuris pakankamai nuoširdžiai įsijautė į Babiko vaidmenį. Žinoma, pats vaidmuo – viena ištisa klišė, bet bent jau nuoseklus ir ryškus.

Taip pat keletą geresnių žodžių galiam pasakyti ir apie C. Lecomte‘ą. Žinoma, ne vaidybos aukštumos, tačiau bent jau šiokios tokios pastangos.

Apie kitus aktorius ir jų pasirodymą nėra ko labai daug pasakyti. Kaip jau minėta – visų jų personažai yra visiškai antraplaniai, tad pasireikšti jiems net nelabai buvo kaip. Kita vertus – tai toks filmas, kad net ir geriausių aktorių neužtektų jo ištempti.

Techniniai dalykai

Iš tokio filmo, savaime suprantama, nereikia tikėtis kokių nors inovatyvių sprendimų, kino meno ir technikos išradingo pritaikymo ir panašiai. Vis tik kalbant apie techninę pusę galima pasidžiaugti visai neblogu kameros darbu – bent kelis kartus panaudojama ant gervės judanti kamera. O šiaip daugiau mažiau viskas, ko ir galima tikėtis. Garso takelyje maišosi tiek instrumentinė muzika, tiek šiuolaikiniai ritmai, tiek šiokie tokie džiazo elementai, tiek „nostalgiška“ muzika.

Reziumė

„(Ne)laukti svečiai“ – tai dar viena P. Chauverono komedija, pagrįsta vien tik klišėmis ir stereotipais. Ir šįkart lazda gerokai perlenkiama – net nebūtina būti ypatingu jautruoliu ar tolerastu, bet silpnas scenarijus, neišradinga režisūra, galiausiai į visišką chaosą pavirstanti filmo pabaiga yra tokie akivaizdūs, kad net nebereikia kibti ir prie to politiškai nekorektiško humoro. Ir nors negalima sakyti, kad „(Ne)laukti svečiai“ yra visiškai kvailas ir į vienus vartus mušantis filmas, vis tik subtilumo ir skonio čia nė su žiburiu nerasite.

4.3Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
2
Režisūra:
2
Kinematografija:
6
Garso takelis:
6
Techninė pusė*:
6
Aktoriai:
4
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D