Naujausias testamentas

Nors savo režisūrinę karjerą belgas Jaco Van Dormaelis pradėjo dar 1980 m., tačiau dar gerą dešimtmetį jo pavardė šioje srityje buvo mažai kam žinoma – jo kūrybos pradžia buvo turmpametražiai ir dokumentiniai filmai. Tačiau 1991 m. pirmasis tikras debiutas kine 1991 m. su komiška drama „Herojus Toto“ (pranc. „Toto le héros) iš karto buvo įvertintas – Kanuose ši juosta apdovanota Auksine kamera bei Jaunimo prizu geriausiam užsienio filmui, Europos kino apdovanojimuose susižėrė keturis apdovanojimus (geriausias jauno kūrėjo darbas, geriausias aktorius, geriausias scenarijus ir geriausias kameros darbas), pelnė Cezarį kaip geriausias užsienio filmas ir buvo nominuotas BAFTA apdovanojimui toje pačioje kategorijoje (iš viso pelnė 16 įvairių apdovanojimų ir 3 nominacijas). Trumpam vėl grįžęs prie dokumentikos ir pabandęs save televizijoje, J. Van Dormaelis 1996 m. grįžo su nauja juosta – komiška drama „Aštuntoji diena“ (pranc. „Le huitième jour“). Antrasis filmas užtvirtino pirmtako sėkmę – šis J. Van Dormaelio darbas dalyvavo Kanų kino festivalio konkursinėje programoje ir pelnė apdovanojimą geriausio aktoriaus kategorijoje , kurį pasidalijo Danielis Auteuil ir Pascalis Duquenne‘as; filmas nominuotas Auksiniam gaubliui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Tada stojo dešimties metų tyla, kurią nutraukė naujas trumpametražis. Tačiau jei iki tol J. Van Dormaelio pavardė buvo žinoma daugiau mažiau europinei publikai (visų pirma – Belgijai ir Prancūzijai), tai 2009 m. ji nuskambėjo daug plačiau su intelektualia fantastine drama „Ponas Niekas“ (angl. „Mr. Nobody“), tapusia pirmuoju šio režisieriaus anglakalbiu filmu. 11 apdovanojimų ir dar 4 nominacijas pelniusioje juostoje vaidino tokie aktoriai kaip Jaredas Leto, Diane Krüger, Rhys Ifansas, Juno Temple. Šiemet vėl po ilgesnio laiko tarpo J. Van Dormaelis grįžta su nauju kūriniu. Ir vėl galima sakyti, kad sugrįžimas yra pakankamai sėkmingas – filmas pristatytas Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ (pranc. La Quinzaine des réalisateurs“) bei teikiamas kaip Belgijos kandidatas Oskarams geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.

Prisiskaitėt Friedricho Nietzsche‘s ir tikit, kad dievas mirė? Nė velnio. Dievas (akt. Benoît Poelvoorde) sėkmingai gyvena Briuselyje ir iš ten valdo visą pasaulį. Sukūręs miestus, jis pabandė juos apgyvendinti, tačiau kol pagal savo portretą nenulipdė žmogaus, buvo pakankamai nuobodu. Ir šiaip, dievas dažnai nuobodžiauja, o kad prasiblaškytų siunčia žmoneliams ant galvų visas katastrofas ir gyvenimo nelaimes, kkokias tik jo laki fantazija sugalvoja. Dievas režisuoja žmonių likimų scenarijus ir rašo begalinį kiaulystės dėsnių sąrašą. Jis nė iš tolo neprimena išmintingo ir geraširdžio senuko, apžėlusio balta barzda – jis yra niekšas ir nesistengia būti kitoks. Visa tai puikiai žinoma jo dešimtmetei dukrai Eai (akt. Pili Groyne). Ką, nežinojote, kad dievas turi dukterį? Na taip, jis labiau mėgsta kalbėti apie savo sūnų, JK (akt. David Murgia), kuriam, nors ir mirusiam prieš gerus du tūkstančius metų, (tėvo vertinimu – nusižudžiusiam) dievo žmona (akt. Yolande Moreau) iš įpročio kas kartą ruošiantis valgant padeda lėkštę. Dievas nėra malonus savo žmonai ir dukrai – namuose jis tikras tironas ir psichopatas, visi turi laikytis tyliai kaip pelės po šluota, ypač kai jis savo kabinete, į kurį šiukštu draudžiama įeiti, valdo pasaulį. Tokia situacija Eą užknisa galutinai ir ji nusprendžia pabėgti. Pasitarusi su broliu, ji padaro mažą stebuklą – įsilaužia į tėvo kabinetą ir iš jo superkompiuterio visiems žmonėms į mobiliuosius telefonus išsiunčia jų mirties datas, o pati, pasinaudojusi slaptu išėjimu, patraukia ieškoti šešių apaštalų , tam, kad galėtų parašyti Naujausią testamentą.

„Naujasis testamentas“ – juodojo humoro, dažnai balansuojančio ant ribos, prisodrinta komedija. Tad jautrios sielos, besitikinčios iš viso pasaulio aukšto sąmoningumo, politinio korektiškumo ir tolerancijos, šio filmo gali nė nepradėti žiūrėti. Dievotiems žmonėms, kuriems bet kokia užuomina į religiją sukelia agresyvią alerginę reakciją (ir tokiems, kurie mano, kad kruvinas išpuolis prieš „Charlie Hebdo“ redakciją buvo „visai pelnytas“ – tik ne už tai, kad savo karikatūrose jie ten paišė pranašą Mohamedą, o už tai, kad šaipėsi iš Jėzaus Kristaus), „Naujausias testamentas“ taipogi nerekomenduojamas. Žodžiu, tai tikrai labai juodas, net kiek šokiruojantis humoras, kartais vis tik peržengiantis ribas.

Per Kanuose vykusią programą „Dvi režisierių savaitės“ ši juosta buvo pripažinta juokingiausia festivalio komedija. Tačiau nereikia manyti, kad viskas laikosi ant lėkšto humoro. Priešingai, dauguma „Naujojo testamento“ komiškų scenų gimsta iš detalių, poteksčių, asociacijų, paralelių – žiūrint šį filmą tikrai nepamaišytų žinoti bent šį tą iš to, kas rašoma Biblijoje. Be to, kaip viename interviu atskleidė aktorius Benoît Poelvoorde‘as viena scena tiesiogiai referuoja į Andrejaus Trakovsio „Veidrodį“ (rus. „Zerkalo“, 1975 m.) – vieną mėgstamiausių J. Van Dormaelio filmų. Be to, tarp kartais ir visiškai absurdiškų scenų, įsipina ir šiokia tokia filosofija – o ką jūs darytumėt, sužinoję, kiek laiko jums liko gyventi?

Žiūrint šį filmą į akis krenta tam tikri režisūriniai sprendimai, kurie sukelia stiprų déjà vu jausmą su Jeano Pierre‘o Jeunet stiliumi. Tam tikra prasme tai, kas buvo matyta J. Pierre‘o Jeunet darbuose, kaip „Prarastų vaikų miestas“ (pranc. „La cité des enfants perdus“, 1995 m.), „Amelija iš Monmartro“ („Le fabuleux destin d‘Amelie Poulain“, 2001 m.), „Ilgos sužadėtuvės“ („Un long dimanche de fiancailles“, 2004 m.) ar „Neįtikėtina jaunojo išradėjo kelionė“ (angl. „The Young and Prodigious T. S. Spivet, 2013 m.), savotiškai stilistiškai atsikartoja ir „Naujausiame testamente“. Galbūt taip nutiko todėl, kad abu režisieriai mėgsta šiek tiek ironizuoti.

Į „Naujojo testamento“ aktorių komandą J. Van Dormaelis surinko gerai žinomus Belgijos aktorius, prie jų pridėjo dar keletą prancūzų. Dievo vaidmuo buvo pasiūlytas ekspresyviajam komikui Benoît Poelvoorde‘ui, kurio šis ėmėsi nė neskaitęs scenarijaus. B. Poelvoorde‘as savo vaidmenį atlieka labai emocionaliai ir, kaip pastebi režisierius, kai kuriais momentais pats vienas traukia visą filmą. Beje, paties B. Poelvoorde‘o, tikinčio dievą, nuomone, šio filmo nereikėtų laikyti šventvagyste. Daug pagyrų sulaukė jaunoji Pili Groyne, suvaidinusi Eą. Dievo žmoną (per visą filmą taip ir nepasakoma, ar tai Marija), labai smagiai ir subtiliai įkūnijo Yolande Moreau. Tiek dievas, tiek dievo žmona yra ryškiai šaržuoti personažai, iš esmės atspindintys katalikų bažnyčios ilgus šimtmečius puoselėjamą ir proteguojamą patriarchalinę santvarką.

Taip pat vienas smagesnių yra benamio Viktoro, tapusio Eos raštininku, personažas, kurį įkūnijo Liuksemburgo aktorius Marco Lorenzini. Tarp antraplanius vaidmenis sukūrusių aktorių galima atpažinti tokius vardus ir veidus kaip prancūzų kino ikonos Catherine‘os Deneuve (apaštalė Martina), belgų François Damiens‘o (apaštalas „žudikas“ Fransua), Lauros Verlinder (apaštalė Aurelija), Serge‘o Larivière‘ą (apaštalas Markas), Dominiko Abdelio (Adomas), Johano Heldenbergho (kunigas). Epizodiškai šiame filme pasirodo ir pats režisierius. Bendras aktorių pasirodymas palieka tikrai neblogą įspūdį. Beje, kaip sakoma, kantrybė – dorybė, jei pažiūrėsite titrus iki pabaigos, pamatysite dar vieną Kevino (akt. Gaspard Pauwels) eksperimentą su likusia gyvenimo trukme (o kas toks tas Kevinas, netruksite sužinoti).

Kaip jau minėta, „Naujojo testamento“ gana smarkiai primena tai, ką matėme „Amelijoje iš Monmartro“ ar „Ilgose sužadėtuvėse“, kai ką J. Van Dormaelis atsinešė ir iš savo paties „Pono Nieko“. Konkrečiai tai pasireiškia detalių išryškinimu, vaizdo sulėtinimu, fono išblukinimu, kad išsiskirtų vienas kuris personažas. Vaizdas vis tik galėtų būti kiek aukštesnės kokybės, kuriant vaizdo efektus (ypač pabaigoj) taip pat buvo galima labiau pasistengti, tačiau garsui, ko gero, nieko negalima prikišti. Garso takeliui parinkta daugiausia švelni, klasikinė muzika, padedanti labiau atsiskleisti tai šiek tiek giliau glūdinčiai filmo filosofinei pusei.

„Naujausias testamentas“ – tai negailestinga juodojo humoro komedija, labai pavojingai balansuojanti ant visų įmanomų limitų ribų. Politinio korektiškumo iš šio filmo tikėtis nereikia, tačiau humoras nėra visiškai lėkštas ir paviršutinis – kai kuriuos juokelius pavyks pagauti tik žinant šį tą iš Biblijos konteksto. Papildomo svorio šiai juostai suteikia subtiliai įausta kiek gilesnė mintis, apie tai, kaip žmonės elgtųsi, jei žinotų, kiek tiksliai laiko jiems liko gyventi. Žymiausi belgų aktoriai ir viena kita kviestinė prancūzų kino žvaigždė užtikrina aukštą vaidybos lygį ir įtikinamai sukurtų personažų pasirodymą. Viską susumavus, „Naujausias testamentas“ yra viena smagiausių šių metų komedijų (tik, žinoma, savo liberalumo lygį reikia nustatyti ant pačios aukščiausios padalos), o juodojo humoro mėgėjams šis filmas yra tiesiog privalomas.

Patiks, jei patiko: „Brajano gyvenimas“ (angl. „Life of Brian“, 1979 m.)