Romanas „Mergina traukiny“, tapęs viena populiariausių 2015 metais pasirodžiusių knygų, daugelio buvo lyginamas su 2012-aisiais pasirodžiusiu romanu „Dingusi“ (angl. „Gone Girl“). Ir nors abi knygos buvo iš dalies panašios, susijusios su blogomis vedybomis ir žmogžudystėmis bei didžiausią dėmesį skyrusios moterims, jos daug kuo ir skyrėsi. Jeigu „Dingusi“ buvo kažką tikrai naujo ir unikalaus bandžiusi knyga, Paulos Hawkins „Mergina traukiny“ buvo tiesiog itin kokybiškai parašytas ir tradicinių psichologinių trilerių taisyklių laikęsis romanas.
Visai nenuostabu, kad filmą „Mergina traukiny“ taip pat norisi lyginti su Davido Fincherio režisuota „Dingusia“. Du atskirą literatūros ir kino žanrą po truputį formuojantys kūriniai, pasakojantys apie plika akimi nematomas problemas turinčias moteris, yra panašūs tiek savo vizualiniu, tiek istorijos pasakojimo stiliumi. Tik niekaip neapleidžia mintis, jog šiuo atveju „Mergina traukiny“ nevykusiai kopijuoja kur kas sėkmingesnį filmą.
„Mergina traukiny“ pasakoja apie tris moteris. Pagrindinė veikėja Reičel (akt. Emily Blunt) yra gyvenimą griaunanti alkoholikė, po skyrybų su Tomu (akt. Justin Theroux) puolusi į didelę duobę. Kasdien tuo pačiu traukiniu važiuojanti moteris mato tobulą namą ir jame gyvenančią tobulą porą – Megan (akt. Haley Bennett) ir Skotą (akt. Luke Evans), – kuriuos ji stebi tik iš tolo ir kuriems ji pati sukuria tobuliausias istorijas. Megan ir Skoto kaimynystėje ji taip pat mato ir savo buvusį namą, kuriame Tomas dabar gyvena su žmona Ana (akt. Rebecca Ferguson) ir savo dukra.
Vieną rytą Reičel atsikelia kruvina ir neatsimenanti praėjusios dienos įvykių. Tą pačią dieną dingsta ir Megan, o Reičel elgesiu susidomi ir policija.
Kaip ir galima atspėti, džiaugsmo filme nedaug. Tiksliau, „Mergina traukiny“ yra agresyviai nelaimingas filmas, vos porą kartų parodantis prieš kelis mėnesius nusišypsojusius žmones, bet tik todėl, kad jau kitoje scenoje pabrėžtų, jog dabar jie yra nelaimingi. Net kūdikis čia jaučia kažkokią egzistencinę kaltę, verkiantis kiekvienoje scenoje, kurioje pasirodo.
Dėl to ir pasakyti, kad filme yra veikėjų, kurie jums patiks, sunkoka. Juos galima užjausti, nes kai kurios jų problemos yra išties skaudžios, nors tuo pačiu metu netoli nuo knygos nutolstantis scenarijus, kurį parašė Erin Cressida Wilson, nebijo parodyti žiūrovams, kad visi veikėjai problemų prisidarė patys ir dabar yra nuoširdžiai nustebę, kodėl jų gyvenimas yra toks blogas. Šioje situacijoje gal ir paaiškėja, kodėl nuspręsta filmą kurti Niujorke, ne Londone, kaip kad buvo knygoje. Lietinga britiška aplinka šitą filmą paverstų visišku depresijos kratiniu, o neutralus amerikietiškas kraštovaizdis bent jau leidžia elementariai surežisuotam filmui pasinaudoti rudenėjančia gamta kaip vieninteliais gražiais juostos kadrais.
Norėtųsi sakyti, kad vaizdą praskaidrina bent jau aktorių pasirodymai, bet tai būtų teisinga tik iš dalies. Dauguma filme pasirodančių aktorių kenčia nuo istorijos trūkumų, privalantys atrodyti rimtai, liūdnai ar piktai, nors tuo pačiu filmas nesugeba paaiškinti, kodėl jie elgiasi būtent taip. Dvi iš trijų pagrindinių aktorių – H. Bennett ir R. Ferguson – gauna porą scenų, kurios yra tarytum privalomos kiekvienam psichologiniam trileriui, kuomet ilgai engtos moterys išlieja visą savo pyktį, tačiau „Mergina traukiny“ stipriai kenčia nuo to, kad tos moterys ilgą laiką buvo paliktos nuošaly ir jų protrūkiai turi mažai įtakos bendrai istorijai.
Neabejotina filmo žvaigždė yra E. Blunt, kurios pasirodymas yra ypač stiprus ir tuo pačiu stipriai besiskiriantis nuo jos įkūnijamos veikėjos istorijos. Vaidinti girtą, alkoholiu savo problemų nesugebančią numalšinti ir apie neįmanomą tobulą gyvenimą svajojančią moterį jai sekėsi puikiai. Gal ne tiek nerišlaus kalbėjimo kiek girtų ir į niekur žiūrinčių akių dėka. Jos blaivi stadija atrodė kur kas prasčiau, tačiau tikrai ne dėl E. Blunt vaidybos, o labiau dėl to, kad tuomet ji buvo priversta kalbėti ilgus beprasmiškus monologus apie tai, ką žiūrovai matė vos prieš kelias minutes. Niekaip neapleido mintis, kad kūrėjai nesuprato, koks žmogus yra Reičel.
Todėl viskas ir vėl atsiremia į filmo istorijos silpnumą. Galima peikti režisierių Tate‘ą Taylorą, anksčiau išgarsėjusį kaip „Tarnaitės“ (angl. „The Help“) režisierius ir „Merginą traukiny“ sukūręs kaip D. Fincherio filmų kopiją, pilną nesufokusuotų ir išplaukusių kadrų, kurie neturi jokios priežasties ten būti. Galima kritikuoti ir iš knygos pasiskolintą bei filmą tik sujaukiančią struktūrą, kai istorija šokinėja tarp trijų moterų šešių mėnesių laikotarpyje ir žiūrovus bando sužavėti labiau istorijos pasakojimo stiliumi nei pačia istorija (kuri kuo toliau, tuo labiau veikėjus palieka nuošaly ir tiesmukiškai pasakoja, kas yra pagrindinis filmo žudikas).
Galiausiai, tiesa, filmas kenčia tiesiog dėl nekonkretumo. Nesunku pamatyti, jog kūrėjai turėjo neblogą idėją, kaip viskas turi baigtis ir kaip dėl to turi jaustis veikėjai. Jiems tiesiog trūko idėjų, kaip iki to nusigauti, ir jeigu jie romaną būtų perskaitę dar bent kelis kartus, tuos atsakymus būtų nesunkiai atradę.
