Seras Ridley‘is Scottas geru žodžiu vertinamas ne tik kaip mokslinės fantastikos filmų ar įspūdingų istorinių juostų kūrėjas. Geru žodžiu jį dažniausiai mini ir feminizmo idėjų šalininkai. Būtent R. Scottas yra vienas iš nedaugelio šiuolaikinio kino kūrėjų, kuris savo filmuose nebijo laužyti stereotipinių lyčių standartų. Jo dėka pagrindinis fantastikos klasikos hito „Svetimas“ („Alien“, 1979 m.) personažas vietoj pirminio seržanto Riplio tapo seržante Ripli. Gal kiek tiesmukai nelygią moterų padėtų ir patriarchalinės visuomenės primetamus standartus jis parodė ir karinėje dramoje „Eilinė Džeinė“ ( „G. I. Jane“, 1997 m.). Paklaustas, ar yra feministas, R. Scottas nedvejodamas atsako „Taip“ – anot jo, jei save laikai humanistu, esi ir feministas. Tačiau, ko gero, didžiausias jo nuopelnas priešinantis patriarchaliniams lyčių standartams yra stipri kelio drama „Telma ir Luiza“, apdovanota Oskaru už geriausią scenarijų ir dar penkiems nominuota (geriausias režisierius, geriausias kameros darbas, geriausias montažas ir dvi nominacijos pagrindinėms aktorėms).
Užkandinės padavėja Luiza (akt. Susan Sarandon) ir namų šeimininkė Telma (akt. Geena Davis) planuoja savaitgalį praleisti kalnuose. Tiesa, savo irzliam sutuoktiniui Darylui (akt. Christopher McDonald) apie šią mažytę iškylą Telma nusprendžia geriau nieko nesakyti ir tik palieka raštelį – nes juk paprasčiau gauti atleidimą, negu leidimą. Viskas klostosi puikiai, kol draugės nesugalvoja užsukti į pakelės barą. Vieną kitą kokteilį užsisakiusioms merginoms dėmesį rodyti pradeda čia besisukiojantis vaikinas Harlanas (akt. Timothy Carthart). Ir nors Luiza leidžia aiškiai suprasti, kad toks dėmesys nepageidaujamas ir ji labiau su drauge norėtų likti vienos, tačiau Harlanas neatstoja, ir pradeda flirtuoti su Telma, kuri tam neprieštarauja. Tačiau nuo išgertų kokteilių ir smarkių šokių Telmai pasijutus blogai ir panorus pakvėpuoti grynu oru Harlanas pasikėsina ją išžaginti – jį sustabdo Luiza, pagrasindama užtaisytu pistoletu. O Harlanui leptelėjus seksitinį įžeidimą Luiza jį nušauna. Netikėdama JAV teisingumu Luiza mato vienintelį kelią – bėgti į Meksiką. Tačiau tai, aks įvyko pakelės bare – tik pirmoji grandis ilgoje įvykių sekoje. Tad ant kojų sukeltos JAV policijos pajėgos pradeda žalsvojo kadilako gaudynes.
Kai kas mano, kad R. Scottui – pasiturinčiam baltaodžiui heteroseksualiam vyrui – t. y. dominuojančios (ir tuo pačiu mažiausiai pažeidžiamos) socialinės grupės atstovui yra bepigu kurti feministinius filmus. Tačiau daugybė tokią pačią ar panašią padėtį užimančių režisierių (vyrų) net to nedaro arba, dar blogiau, atvirai iš ekranų lieja mizoginiją (užtenka prisiminti Alfonso Cuaróno absoliutų seksistinį kliedesį „Gravitacija“ / „Gravity“), tad R. Scottui čia priekaištauti nėra už ką. Kiti apskritai kvestionuoja „Telmą ir Luizą“ kaip feministinį filmą – tokių kritikų nuomone, R. Scottas paprasčiausiai paėmė klasikinį kelio filmą, kuriame pagrindinius vaidmenis dažniausiai atlieka vyrai, ir juos tiesiog pakeitė moteriškais personažais, nesigilindamas į jų problemas. Tačiau vis tik su tuo irgi sunku sutikti. Iš vienos pusės, R. Scottas šia juosta laužo lyčių stereotipus – dažniausiai (o tuo labiau prieš beveik ketvirtį amžiaus, kai šis filmas pasirodė) buvo įprasta matyti stiprius pagrindinius vyriškus personažus. „Telma ir Luiza“ yra visiškai atipinis filmas – jo centre visą laiką dvi moterys, visas pasakojimas ir vyksmas sukasi tik apie jas, visi vyriški personažai yra antraeiliai – šiame filme net nebūtų ką nominuoti už geriausią pagrindinį vyrišką vaidmenį, nes iš esmės tokio nėra. Kita vertus, R. Scotto pasirinkta pozicija atrodo maždaug taip: ką gali vyrai, tą gali ir moterys. Tačiau vis tik tai nėra standartinis kelio filmas, kuriame vyriški personažai paprastuoju būdu pakeisti moteriškais – režisierius kalba apie moterų problemas, kalba aiškiai ir daug: nenusisekusi Telmos santuoka ir jos sutuoktinio elgesys su ja, skaudi Luizos patirtis, incidentas pakelės bare (beje, pranašišku pavadinimu „Sidabrinė kulka“ (angl. „Silver Bullet“)), seksisto sunkvežimio vairuotojo viešai rodomi gestai – visa tai formuoja bendrą keliamos problematikos vaizdą.
Kita vertus, norint iki galo suvokti „Telmos ir Luizos“ kontekstą reikėtų prisiminti kad kaip tik tuo laiku JAV kilo trečioji feminizmo banga. Ir kaip tik tais metais Oskaro apdovanojimas už geriausią metų filmą buvo skirtas kriminaliniam trileriui „Avinėlių tylėjimas“ (angl. „The Silence of the Lamb“), kuriame taipogi matome stiprų ir ryškų pagrindinį moterišką personažą.
Iš kitos pusės, šis filmas buvo kritikuojamas už tai, kad esą visi vyriški jo personažai yra daugiau ar mažiau niekšai. Pirma – tai nėra visiška tiesa, antra idealioj ir neproblemiškoj aplinkoj nebūtų įmanoma atskleisti to, apie ką ir kalba šis filmas, o nebelikus problematikos visai pagrįstai kiltų klausimas apie tokios juostos prasmę. Bet vis tik atsiranda tokių žiūrovų, kurie šio filmo nemėgsta, esą dėl demonstruojamos paniekos vyrams. Tačiau aktorės G. Davis teigimu, tokie žiūrovai filmą supranta netinkamai ir todėl renkasi netinkamą – žagintojų ir moterų niekintojų pusę. T. y., filmas kritikuoja ne visus vyrus apskritai, o netinkamą elgesį su moterimis, dėl ko pasmerkiami vėlgi ne visi vyrai, o netinkamo požiūrio nulemti veiksmai.
Filmo scenarijus apdovanotas Oskaru, ir nors yra sukurtas pagal tradicinį kelio filmo standartą, sugeba nustebinti netikėtais vingiais, kurie iš esmės keičia ankstesnę situaciją. Nors įvykių nėra labai daug – kiekvienas iš jų praktiškai yra esminis – Rubikonas, kurį peržengus grįžti nebegalima. Kita vertus, tiek aktorių, tiek režisieriaus liudijimu, scenarijus buvo pakankamai „plikas“ – personažų priešistorę ir charakterius reikėjo sukurti patiems, tam, kad logiškai būtų įmanoma paaiškinti tam tikrus jų poelgius.
Pagrindinius šio filmo vaidmenis atlieka Oskaro laureatės Susan Sarandon ir Geena Davis, abi už šią juostą taip pat pelniusios po Oskaro nominaciją. Pasirinkdamas šias aktores R. Scottas sulaužė dar vieną Holivudo standartą – šiame filme vaidinančiai G. Davis tuomet buvo 35-eri, S. Sarandon – 45-eri, t. y. toli gražu nuo jaunystės kultą šlovinančio Holivudo standartų, kurie, deja, išlikę iki pat dabar. Be to, kad Holivudo vertinimu, abi aktorės jau buvo „vidutinio amžiaus“, jos netgi nebuvo rodomos kaip tipinės gražuolės – daugeliu atvejų R. Scottas filmuodamas „Telmą ir Luizą“ nesistengė pagrindines aktores trūks plyš pateikti patrauklias platesnei auditorijai. Čia ir atsiskleidžia „Telmos ir Luizos“ genialumas ir įvairiapusiškumas – nesureikšminti lyties.
Taigi, pagrindines veikėjas įkūnijusios S. Sarandon ir G. Davis savo darbą atliko puikiai. Griežtesnė, reiklesnė, atsakingesnė, tačiau skaudesnę patirtį savyje nešiojanti Luiza ir švelnesnė, linksmesnė, vėjavaikiškesnė, koketiškesnė, bet kartais drąsesnė Telma – tokios jos atsiskleidžia per visą filmą. Visi vyriški personažai, kaip jau minėta, yra antraeiliai. Jie svarbūs tiek, kiek paveikia Telmos ir Luizos likimą. Vis tik paminėtini policijos detektyvą Holą Slokumbą vaidinantis Harvey‘is Keitelis, Luizos vaikiną Džimį – Michaelas Madsenas, Luizos sutuoktinį Darylą – Christopheris McDonaldas, pakeleivį J. D. – Bradas Pittas, Harlaną – Thimoty‘is Carhartas. Visi jie pakankamai saviti ir – kiek leidžia filmo rėmai – ryškūs, tačiau, savaime suprantama, su pagrindinėmis veikėjomis nekonkuruoja. Komiškiausiai, beje, atrodo Luizos sutuoktinis Darylas – jo šiukščios manieros ir amžinai irzlus tonas kartais atrodo net kiek šaržuoti (režisierius, beje, atskleidė norėjęs kurti linksmą filmą). Be to, kalbant apie aktorius norėtųsi atkreipti visų kino analfabetų dėmesį – ne, „Telma ir Luiza“ nėra pirmasis filmas, kuriame vaidino B. Pittas, ir, šiaip ar taip, yra daug daugiau ir daug rimtesnių priežasčių atsiminti šią juostą, nei šis antraplanis vaidmuo.
Filmas pasižymi ir stipria technine puse. Kaip ir galima tikėtis iš kelio filmo, kamera džiugina Amerikos prerijų toliais ir į begalybę nusitiesusio greitkelio perspektyva. Kartais vaizdas fiksuojamas iš skirtingų matymo kampų – vieną akimirką žiūrovai filmą stebi iš „visažinio“ perspektyvos, kitą – suvokiama, kad vaizdas, matomas ekrane toks, kokį jį mato Telma ir Luiza. Įspūdingai nufilmuoti kadilako viražai tyrlaukiuose. Vaizdo ir garso montažas iš esmės atliktas gerai. Garso takelį kūrė šiandien, ko gero, pats žinomiausias Holivudo kompozitorius Markas Zimmeris. Čia jis kiek kitoks, nei būtų galima tikėtis iš naujausių darbų – mažai pompastikos, kelio filmui tinkantys bliuzo ritmai, jau nuo pat intro žadantys dulkes ir prerijas.
„Telma ir Luiza“ – itin stiprus filmas apie moterišką draugystę, tuo pačiu laužantis lyčių stereotipus ir keliantis tam tikrus probleminius klausimus – gal ir ne tiek ir ne taip, kaip galbūt būtų galima, tačiau analogo, su dviem stipriais moteriškais personažais, veikiančiais už patriarchalinės visuomenės sukurtų lyčių stereotipinio elgesio rėmų, praktiškai nėra. Ne vienu netikėtu siužeto posūkiu nustebinantis scenarijus, iki pabaigos išlaikoma įtampa, puiki pagrindinių aktorių vaidyba daro šį filmą puikiu reginiu ir taip kviečia žiūrovus įsigilinti į atskleidžiamą problematiką. Norėtųsi – ir labai reikėtų – kad tokių filmų būtų daugiau – juolab šiais laikais ir kad būtų judama į priekį, o ne atgal.
