Bėgantis skustuvo ašmenimis

Blade Runner

Kine yra nemažai filmų, kuriuos daugelis žiūrovų gali apibūdinti gerbtinais ir klasikiniais, net jeigu tie filmai jiems nekelia rimtesnių emocijų. Tai yra tarytum vienintelė saugi zona tarp subjektyvumo ir objektyvumo (kuris kino vertinime neegzistuoja, bet čia jau kita tema) vertinant bet kokį filmą, kuomet žiūrovai jo neįžeidžia, bet kartu ir pripažįsta, kad mieliau būtų žiūrėję kažką kitą. Tokio tipo filmai dažniausiai būna padarę aiškiai pastebimą įtaką savam žanrui, turi nedidelę, bet garsiai rėkiančią fanų armiją, ir su laiku yra giriami vis dažniau, ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ šiuos kriterijus atitinka kaip iš vadovėlio.

Režisieriaus Ridley Scotto kurtas filmas, pasirodęs praėjus trims metams po „Svetimo“ premjeros, yra dar viena mokslinės fantastikos ikona. Iš dalies sukurtas remiantis Phillipo K. Dicko romanu, filmas pasakoja apie distopinėje ateityje egzistuojantį Los Andželą, kuriame greitai pagrindiniu filmo antagonistu pristatoma organizacija gamina antrininkus (angl. replicants) – genetiškai modifikuotus žmones, siunčiamus sunkiam darbui į kitas planetas. Iš laboratorijos pabėgus keliems antrininkams, jų gaudymui yra pasamdomas antrininkų medžiojimo ekspertas Rikas Dekardas (akt. Harrison Ford).

Kaip ir daugelis mokslinės fantastikos filmų, taip ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ galiausiai nebus visiškai tiksliai atspėjęs ateities. Juostos veiksmas vyksta 2019 metų rudenį, ir bent jau kol kas nepanašu, kad žmonių klonavimas ir jų genų modifikavimas vyksta entuziastingai, o Los Andželas kol kas neatrodo kaip žiauri distopija, net jeigu Donaldas Trumpas dar turės keletą metų visa tai pakeisti. Tačiau filmą vertinti pagal tai, kaip tiksliai jis nuspėjo ateitį, neverta; kur kas įdomiau yra žiūrėti į jame įgyvendinamas idėjas ir jas vertinti pačios istorijos kontekste, kas „Bėgančiam skustuvo ašmenimis“ pasiseka įspūdingai.

Priešingai nei „Svetimame“, šiame filme nėra klaustrofobijos jausmo. R. Scottas, jau spėjęs pagarsėti kaip didžiausią dėmesį į vizualiąją savo kūrinių pusę kreipiantis kūrėjas, čia yra tiesiog nevaldomas. Futuristinis Los Andželo dizainas yra itin originalus, pilnas protu nesuvokiamo dydžio pastatų ir didingumo jausmo. Rytietiški motyvai, visą miestą paverčiantys didžiuliu kinų kvartalu su japoniškais motyvais, suteikia filmo istorijoje nepaaiškinamą, bet visur jaučiamą specifinę detalę, prisidedančią prie bendro originalumo jausmo. Ji neprimena George‘o Orwello idėjų, kur žmonės be leidimo negali net pajudėti, tačiau tas didingumas, didžiuliai miestą supantys ekranai sukuria per daug dėmesio neatkreipiantį jausmą, kad filmo veikėjus kažkas visuomet stebi.

Ir tol, kol filmas nepradeda gilintis į ateityje vyraujančias filosofijas, distopijos jausmas yra tik teorinis. Pamačius futuristines technologijas net galima būtų ginčytis, kad jos žmonėms išėjo į gerą ir siužete galima būtų atrasti ir utopijos ženklų, bet tai trunka maždaug iki pusės filmo. Siužetas iki tol taip pat yra ne tiek tradicinis, kiek nelabai įtraukiantis: per lėtas, kad filmą būtų galima pavadinti detektyviniu, per daug taikantis į epiškumą, kad būtų galima vadinti filosofiniu.

Visgi vaizdas pasikeičia tuomet, kai scenarijus susikoncentruoja į konkrečius žmones. Rikas kaip pagrindinis filmo veikėjas veikia tikrai sėkmingai, kadangi per keletą scenų žiūrovai su juo neblogai susipažįsta ir rūpinasi jo ateitimi, kas ir yra svarbiausia visiems filmų protagonistams. Tačiau kur kas svarbesnę rolę čia turi antrininkai, ypač Rojus (akt. Rutger Hauer). Filmo lėtumas padeda po truputį žiūrovus supažindinti su pagrindinėmis antrininkų savybėmis, jų skirtumais nuo žmonių ir jų motyvacija kovoti už savo būvį. Rojaus istorija yra itin emocinga, pridedanti filmui naują lygį, kuomet filosofinė juostos pusė – kas atskiria antrininkus tuo tikrų žmonių ar, jeigu abstrakčiau, kas žmones paverčia žmonėmis – įgauna pilną pagreitį. Rojaus istorija yra konkreti ir specifiška, padedama kitiems tokio tipo veikėjus įkūnijusiems aktoriams pavyzdį parodžiusio R. Hauerio (H. Fordo pasirodymas šiame filme yra vienas geriausių aktoriaus karjeroje, net jeigu jo sugebėjimai nėra kertiniai pačiam filmui. Jis čia sėkmingai sumaišo Hano Solo ir Indianos Džounso ironiją su Rikui reikalingu emocingumu, ko šiai istorijai tikrai reikėjo.).

Gali būti, kad priežastis, dėl kurios „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ veikia, yra ir priežastis, dėl kurios filmas ne kartą suklumpa. Moralinė jo dalis yra stipri ir turinti argumentų, tačiau jai suteikiant tokį didelį dėmesį filmas praranda dalį savo žavesio. Dialogų čia nėra daug, kuo daugiau siekiant perteikti vizualiai (kai girdite pasakymus, kad šį filmą galima žiūrėti ir jį suprasti be garso, tai nėra toli nuo tiesos), tačiau žodžiams kartu yra suteikiama didžiulė atsakomybė. Kiekvienas jų yra pasvertas, kartu veikiantis ir kaip siužeto judinimas į priekį, ir kaip pagrindinių filmo idėjų įprasminimas, kas galiausiai skamba perspaustai ir dirbtinai. R. Scottas ir kiti kūrėjai dėl to nėra kalti, bet jau kelis dešimtmečius trunkantis nemirtingų filmo fanų noras kuo labiau analizuoti „Bėgantį skustuvo ašmenimis“ ir racionalizuoti kiekvieną čia egzistuojančią sceną, kartais neturinčią prasmės bendrame kontekste, entuziazmo irgi neprideda.

Todėl kai sakau, kad gerbti šį filmą yra lengviau nei jį mylėti, aš tuo tikrai tikiu. Technine prasme jis yra įspūdingas, kiekvieną detalę už siužeto ribų pamatuojantis itin preciziškai, ką žiūrovai jau buvo matę „Svetimame“. Vizualioji filmo pusė, vadovaujama kinematografo Jordano Cronenwetho, yra neatskiriama nuo šios juostos, padariusi didžiulę įtaką tamsiesiems mokslinės fantastikos kūriniams ir ateityje pasirodžiusiems neo-noir filmams. Kompozitoriaus Vangelis sukuriama muzika, suderinanti rytietiškus ir futuristinius motyvus, taip pat sukuria iki tol negirdėtą atmosferą, gilinančią distopijos didingumą ir padedančią įtraukti žiūrovus į lėtai ir kruopščiai konstruojamą istoriją.

Neigti, kad tai yra įspūdingas ir įtakingas filmas, būtų neprotinga, kadangi daugybė vėlesnių mokslinės fantastikos filmų jį laiko pavyzdinių kūriniu. Tačiau po tris dešimtmečius trukusio filmo narpliojimo, daugybės įvairių filmo versijų ir beprasmiškų fanų teorijų, sumenkinančių juostą į vieną sceną ir nesugebančių pamatyti tų teorijų beviltiškumo (teorijų, kurias skatino pats R. Scottas, matydamas, kad tai padeda filmui populiarėti, kas nėra itin protingas sprendimas kūrybine prasme), sunku jį žiūrėti originaliųjų žiūrovų akimis. Vienintelis dalykas, dėl kurio sutaria visi žiūrovai, yra tai, kad būtent tokį R. Scottą jie jau 30 metų nori pamatyti dar kartą, su kuo ginčytis būtų sunku.

9.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles