Visos 117 „Svetimo“ minučių yra tarsi alchemikų atliekamas eksperimentas. Kiekviena detalė pamatuota, niekas neegzistuoja be reikalo, net mažiausias rankos krustelėjimas gali pakeisti visą vaizdą ir visi supranta klaidos kainą. Kaip ir alchemikai, Ridley Scottas čia sukuria stebuklą, kurį pasitelkus gryną logiką paaiškinti tiesiog negalima, bet paneigti jį yra dar sunkiau. R. Scotto stebuklas šioje vietoje yra atmosfera, 1979 pristatytame filme sukurta taip, kaip ji nebuvo sukurta jokiame kitame filme.

„Svetimame“ yra pasakojama apie erdvėlaivio „Nostromo“ įgulą, pakeliui namo nusileidžiančią neištyrinėtoje planetoje ir ten susiduriančią su gyviais, galiausiai tampančiais pagrindiniais juostos antagonistais. Scenaristas Danas O‘Bannonas, kuriam tai buvo ne pirmas, bet tikrai pats svarbiausias scenarijus visoje karjeroje, nesirūpino tuo, kelinti metai yra vaizduojami „Svetimame“, ar tai vyksta toli ateityje ir kokioje visatos vietoje tai išvis vyksta. Jis pasitikėjo žiūrovais tiek, kad šie suprastų, jog tai yra mokslinės fantastikos filmas su nežemiškomis būtybėmis ir ateities technologijomis, ko šiame kontekste pilnai užtenka.

Toks nenoras konkrečiai parodyti, koks laikotarpis čia yra vaizduojamas, yra vienas stipriausių „Svetimo“ elementų. Filmas prasideda tuomet, kai ilgos kelionės namo metu yra pažadinama laivo įgula, kad patikrintų iš netoli sklindantį pagalbos signalą, ir nuo pirmų minučių žiūrovai mato, kad tai yra ganėtinai standartinė procedūra. Erdvėlaivyje dirbantys žmonės, vadovaujami kapitono Dalaso (akt. Tom Skerritt), tarpusavyje juokauja, užtikrintai atlieka savo užduotis ir, skirtingai nei daugelyje tuometinių mokslinės fantastikos filmų, nesiekia žūtbūt pabrėžti ateities technologijų; jeigu žiūrovai nori, jie jas pamato ir be pašalinės pagalbos, bet tam nėra skiriama per daug dėmesio.

Santykinai rami filmo pradžia yra nuostabus pasirinkimas struktūrine prasme. Prireikia daugiau nei pusvalandžio, kol ekrane pagaliau pradeda darytis dalykai, dėl kurių „Svetimas“ ir yra toks žymus. Iki tol laikas yra užkišamas kruopščiomis operacijomis, neįpareigojančiais erdvėlaivio įgulos pokalbiais bei vienu iš pirmųjų kartų kai Riplė (akt. Sigourney Weaver) kapitonui pataria elgtis vienaip ir šis jos (neprotingai) neklauso. Tokie dalykai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl net ir žiūrint „Svetimą“ jau nesuskaičiuojamą kartą filmas įtraukia taip stipriai. R. Scottas nesuteikia jokių užuominų apie baisius monstrus ar laukiančius siaubus; jis žiūrovus pakeri paprastomis darbovietės dramomis kosmose, kas skamba santykinai banaliai, bet puikiai nuteikia ateičiai.

Toji ateitis jau keturis dešimtmečius yra su niekuo nesulyginamas R. Scotto darbas. Atvirai kalbėti apie tai, kad vėliau įvyksta filme, būtų neprotinga ir tiesiog atimtų džiaugsmą ir siaubą iš to neįtariančių žmonių. Tai kartu nukreiptų dėmesį nuo fakto, kad tikroji „Svetimo“ žvaigždė nėra kraupusis ateivis ar net S. Weaver. Vienintelis dalykas, dėl kurio šis filmas veikia taip gerai, yra R. Scottas ir jo sukurtas tonas.

Kino istorijoje tyla niekur nebuvo panaudojama geriau nei šiame filme (nebent po kelių metų pasirodžiusiame Jameso Camerono režisuotame tęsinyje „Svetimi“ (angl. „Aliens“)). Kad siaubo filme yra nedaug dialogų nestebina turbūt nieko. Bet R. Scottas padaro itin daug, kad žiūrovai atkreiptų dėmesį į tą tylą. Sunkus astronautų kvėpavimas, tarp įkvėpimo ir iškvėpimo paliekantis kelių sekundžių tylą. Lėti žingsniai, kuomet veikėjai nežino, kas jų laukia už kampo. Skirtingai nei daugelis siaubo filmų kūrėjų, R. Scottas nebijo tylos ir nesiekia jos bet kokiu atveju užpildyti muzika (kuri, sukurta Jerry Goldsmitho, yra skoninga ir nepermušanti bendros atmosferos, paleidžiama tik kalbant veikėjams ar esant pašaliniams garsams). Jis tylą pasitiko išskėstomis rankomis, buvo su ja kuo ilgiau ir ją permušantį rėkimą panaudojo siekdamas išgąsdinti ne vieną šį filmą mylinčią kartą.

Visi šie dalykai tiesiog neveiktų, jeigu jie būtų demonstruojami savimi nepasitikinčio režisieriaus, o tuo R. Scotto apkaltinti tiesiog neįmanoma. Prieš karjerą kine jis režisavo reklamas (būtent jis yra atsakingas už bene garsiausią visų laikų reklamą „1984“, sukurtą „Apple“ kompanijos), ir kadangi jos dažniausiai trunka vos pusę minutės, laiko užtenka tik kuo įspūdingiau parodyti pačius svarbiausius elementus. Tai nereiškė, kad R. Scottas skubėjo rodyti svarbiausias „Svetimo“ detales, anaiptol; tai reiškė, kad jis toms detalėms suteikdavo išskirtinį dėmesį ir puikiai suprato, kad žiūrovus tai paveiks.

Kitaip sakant, „Svetimo“ vizualioji pusė (ir tai, jog filmas buvo sukurtas be jokios kompiuterinės pagalbos, reiškia, kad visos dekoracijos buvo absoliučiai tikros) yra tiesiog įspūdinga ir tai suprantantis R. Scottas joms skyrė išskirtinį dėmesį. Jo lėtas režisūros stilius, kai nuo į didelę patalpą įeinančio veikėjo po truputį atsitraukianti kamera parodo išskirtines ateivių pasaulio detales, tiesiog užburia. Režisierius tuo nepiktnaudžiauja, tokią taktiką pasitelkdamas vos keletą kartų, bet lėtumas, suderintas su atmosfera, kai kiekviename žingsnyje veikėjai gali mirti, pritraukia prie ekrano kaip joks kitas filmas.

Kalbant apie filmo produkciją būtų gėda nepaminėti kitos didžiausios šios juostos žvaigždės: šveicaro H.R. Gigerio, sukūrusio iki šiol kraupiai atrodančio ateivio dizainą. H.R. Gigeris už šį darbą ne be reikalo gavo Oskarą. Toks kruopštus, po truputį viso filmo metu atskleidžiamas ateivis, sukurtas nenaudojant jokių kompiuterinių technologijų, vis dar yra ryškiausias simbolis siaubo filmuose. Sudėjus monstro tamsumą, šviesų ir kartu labai uždarą erdvėlaivio dizainą bei galingas ateivių planetos dekoracijas gauname filmą, kuris investavo itin daug į mažas detales, bet tai atsipirko su kaupu.

Pažiūrėjus filmą atrodo keista, kad jame yra vos trys (ar, jei skaičiuosime atmestinai, keturios) veiksmo scenos, net jeigu po dviejų valandų atrodo, kad jų buvo žymiai daugiau. Vėlgi, tai yra nuostabios scenarijaus struktūros nuopelnas, kai D. O‘Bannonas suprato, kad kur kas svarbiau yra sukurti atskirus ir į atmintį įstringančius vaizdinius, ne vieną nenutrūkstančią veiksmo sceną. Ir jeigu dabar paklausite bet kokio siaubo ar veiksmo filmų mėgėjo, jis jums įvardins visas šio filmo veiksmo scenas, kurios kiekviena turėjo vis didesnę kainą ir įtampą, ir kiekviena jų pilnai pateisino savo buvimą šiame filme.

„Svetimas“ turi ir mažesnių detalių, kurios yra ne ką mažiau įdomios, tokios kaip faktas, kad visi Riplės patarimai vyresniesiems savo įgulos nariams yra ignoruojami, bet vėliau pasirodo esantys teisingi, o jų nepaklausę žmonės galiausiai miršta. „Svetimas“ nebuvo filmas, pateikęs Riplę ir ją įkūnijusią S. Weaver kaip vieną didžiausių ikonų veiksmo filmų istorijoje (tai atsitiko po J. Camerono tęsinio), bet aktorė sulaukė tinkamo pripažinimo, kadangi emocine prasme ji šį filmą panešė viena pati ir nenuvylė nei vienoje situacijoje.

Tiesą sakant, tą patį galima pasakyti apie bet kurį su šiuo filmu susijusį žmogų. Sunku surasti bent menkiausią nusiskundimą filmu, kuris net jį žiūrint dešimtą kartą yra toks pat įtraukiantis ir įdomus kaip ir per pirmą peržiūrą. „Svetimas“ yra kruopštumo įsikūnijimas, kai viskas – nuo scenarijaus struktūros iki ateivių burnos – yra įgyvendinta su kuo didesniu preciziškumu ir siekiu padaryti įtaką žiūrovams, ne vien užimti dvi jų gyvenimo valandas. Tai yra geriausiai pasisekęs R. Scotto eksperimentas ir jo perspjauti nesugebės niekas.

10
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
10
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
10
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Mindaugas / 2015 spalio 13

    O taip, tikrai klasika. Preciziškas darbas.

  2. Napoleonas / 2016 sausio 24

    Puikus filmas.Vienas geriausiu.

  3. Ignas / 2018 sausio 22

    Man 10 metu todel kai kuriuose vietuose biski slykstoki vaizdai siaip siuzetas visai nieko