Stebėtojų lyga

Superherojų filmų būna pačių įvairiausių. Ir jie kuriami jau tikrai seniai. Gerokai seniau, nei „Marvel“ superherojus išspyrė į milijardines pajamas generuojančių filmų aukštumas. Tačiau buvo vienas režisierius, kuris dar prieš visą bangą paleido gana netipinį, labai niūrų, visiškai priešlaikišką filmą. Tai – Zackas Snyderis, kuris smarkiai šovė po „300“ pasirodymo ir dabar vėl atgauna kvapą su naujuoju savo komiksiniu filmu. Taigi, galima sakyti, antroji Zacko Snyderio komikso ekranizacija – „Stebėtojų lyga“.

Turinys

Tamsiame ir alternatyviame 1985-ųjų pasaulyje kostiumuotiems teisingumo ieškotojams gyvenimas tapo nebesaldus. Vyriausybė uždraudė visus kaukėtus išsišokimus ir nebeleidžia superherojams imtis teisingumo vykdymo funkcijų. Kai vieną dieną nužudomas vienas iš kaukėtųjų veteranų, patys superherojai pradeda vykdyti tyrimą dėl kolegos mirties. Vėl jėgas apjungę didvyriai bando sustabdyti savo išnykimą, tačiau atkapsto dar gilesnį ir žiauresnį planą.

Turbūt nė vienas filmų gerbėjas ar kritikas nepaprieštaraus, kad Zackas Snyderis yra puikus vizionierius. Vienintelė problema yra ta, kad jam labai retai pavyksta įgyvendinti savas mintis taip, kad jos būtų patrauklios. Beveik kiekvienas jo filmas yra kažkuo kitoks, neįprastas ir labai įdomus, tačiau įdomumas labai greitai nublėsta, o galiausiai tampa visiška makalyne. Tiesiog tobulai pataikęs į laikotarpį su „300“, režisierius visiškai prašovė su „Stebėtojų lyga“ ir jis finansiškai buvo labai nesėkmingas filmas. Galiausiai, po kurio laiko juosta buvo pripažinta komiksų filmų fanų, taip suteikdama vilčių Z. Snyderiui toliau kurti komiksinius filmus.

„Stebėtojų lyga“ tikrai išsiskiria savo ypatingu tamsumu, niūrumu ir… ilgiu. Retas pagal komiksus sukurtas filmas išsitęsia ilgiau 2,5 valandos. Vien kine rodyta versija yra 2 val. 40 min trukmės. Na, o pati ilgiausia – 3 valandos ir 35 minutės. Filme istorijos tikrai netrūksta, ji yra gili, savotiškai įtraukianti, bet veiksmo nėra labai daug. Žiūrovui filmas yra lyg tikras iššūkis, tačiau net ir iškentėjus tas daugiau nei 3 valandas jautiesi gana patenkintas. Nes gauni visko – gerą vaidybą, ne visiškai kvailą scenarijų ir gerai apgalvotus dialogus. Vizualumo prasme filmas taip pat nesmarkiai nusileidžia dabartiniams filmams, nors biudžetai skiriasi vos ne per pusę.

Kalbant apie veikėjus. Iš vienos pusės jie yra tikrai įdomus, einama labiau ne per tai, kokie jie faini ir šmaikštūs, o dėmesys kreipiamas į jų vidinius išgyvenimus. Galima sakyti, jog tai filmas apie depresija sergančius herojus, kurie po jų kulto sunaikinimo vėl bando rasti vietą sau po saule. Na, o galiausiai, po iškilusios grėsmės, visi vėl sueina į pradinį tašką. Kiekvienas personažas yra skirtingas, vienu metu ir džiuginantis, ir labai erzinantis, bet galiausiai – savitas ir įdomus. Labai retai galima išvysti taip gerai išplėtojamus veikėjų portretus ir jų psichologinę būseną. Akivaizdu, kad kai taip gilinamasi į žmogų, vietos veiksmui ar super efektų šou vietos gana mažai. Tiesa, ko čia tikrai netrūko, tai Daktaro Manheteno penio. Mėlyno, švytinčio penio. Taip kad, susitaikykit, jei kas nenori to matyt, nes ji jį flešins ne vieną ir ne du kartus.

Būtent to filme ir šiek tiek trūksta. Tam tikri „flashback‘ai“ yra nelabai reikalingai panaudojami ir verčiau jau jie būtų tiesiog įterpti į siužetinę liniją, o ne parodyti kaip prisiminimai. Bet kuriuo atveju, veiksmo trūkumas ir ilgi, labai gilūs pokalbiai gali akimirksniu užliūliuoti kiek labiau pavargusį žiūrovą. Ir tai tiesa, nes ir pats esu užmigęs bežiūrėdamas šį filmą. Tai tik įrodo, jog filmas nėra skirtas vidurio nakties peržiūrai, o norint įžvelgti daugiau detalių reikia pačiam pasiruošti psichologiškai ir tada nerti į veikėjų patirtis.

Kaip jau minėta, visas filmas yra tiesiog tamsus. Jau net ne Ch. Nolano „Tamsos riterio“ trilogijos tamsumo, bet dar tamsesnis ir niūresnis. Šviesa tunelio gale pasirodo tik stebint sprogimo vaizdus Vietnamo kare arba matant Daktarą Manheteną ekrane. Akivaizdu, jis juk šviečia kaip lemputė. Neoninė lemputė. Visa kita yra niūru iki negalėjimo, todėl dalį žiūrovų šis filmas gali tikrai atbaidyti dėl tokio pesimistiškumo.

Techninė pusė

Filme galime išgirsti daug įvairiausios muzikos ir tik vinea daina – „99 baloons“ – užknisa iki negalėjimo. Ir yra visiškai ne į temą. Visa kita – daugiau mažiau gerai, nors panaudoti Vagnerio „Valkirijų skrydis“ čia atrodė kaip pigus „Apokalipsės dabar“ kopijavimas. Bet šiaip garso takelis yra visai neblogas ir gana dažnai pataiko į nuotaiką, taip sustiprindamas efektą.
Kaip jau minėta, specialieji efektai 130 milijonų kainavusiam filmui atrodo tikrai gerai. Gal keliose vietose, ypatingai tose, kuriose galėjome matyti skeletus, viskas atrodė kiek juokingai, tačiau bendrai efektai kokybiški ir įtikinantys.

Kinematografija filme tikrai puiki. Aišku tik viena, kad ir šiame filme neprasilenksime su aišku Z. Snyderio fetišu – pastoviu veiksmo sulėtinimu. Bet tai atrodo taip pat stilingai, kaip ir „300“, tad kodėl ne? Visa kita – scenos nufilmuotos labai kokybiškai, tad nėra prie ko per daug ir prikibti.

Aktoriai

Labiausiai žavėjęs filmo veikėjas buvo paslaptingas ir tik vėliau savo veidą parodantis Jackie‘is Earle‘is haley‘is, suvaidinęs Roršaką. Greičiausiai jo pasirodymas buvo toks įtikinantis dėl to paslapties šydo. Didžioji dauguma aktorių pasirodė tikrai neblogai. Kažkaip labai išskirti jų pasirodymo nesigauna, nes jie išlaiko panašų lygį. Tai yra Billy‘is Crudupas, MatthiewGoode‘as, Patrickas Wilsonas, Malin Akerman, Laura Mennell.

Kiek mažiau įdomi ir net ne kartą smarkiai perspausta buvo Calros Gugino ir Jeffrey‘io Deano Morgano vaidyba. Nenatūralumas liejosi labai laisvai, ypač kai buvo susidūriama su realybe, o ne svajonių gyvenimu. Ta pilka, neįdomia realybe, kai moteriai reikia būti moterim, o buvusiam karo veteranui – prievartautoju ir žudiku. Na, kasdienybė.

Verdiktas

„Stebėtojų lyga“ yra kiek per anksti pasirodžiusi komikso ekranizacija, kuri savo auditoriją rado tik gerokai po filmo pasirodymo kine. Niūrumas ir tamsus yra išskirtinis šio filmo bruožas, jau nekalbant apie jo trukmę. Gana neblogai išreikšti personažai ir gilinimasis į jų psichologiją yra dar vienas esminis aspektas, kurį labai retai sutiksime superherojų filmuose. Taigi, net ir ne visiškai aukščiausios kokybės Zacko Snyderio darbas pralenkia ne vieną kitą superherojų filmą.