1992 m. debiutavęs su pusiau biografine drama „Melstis su įniršiu“ (angl. „Praying with Anger“), 1998 m. M. Night Shyamalanas tęsė savo režisieriaus karjerą su komiška drama „Būdravimas“ (angl. „Wide Awake“). Tiesa pirmieji jo darbai ypatingo dėmesio nei iš žiūrovų, nei iš kino kritikų nesulaukė. Tačiau 1999 m. jis pristatė mistinį draminį trilerį „Šeštasis pojūtis“, kuris iki šiol laikomas ne tik reprezentaciniu visos M. Night Shyamalano kūrybos pavyzdžiu, bet yra ir geriausiai įvertintas šio režisieriaus darbas – ką reiškia vien šešios Oskarų nominacijos: „Šeštasis pojūtis“ buvo nominuotas geriausio filmo, geriausios antraplanės aktorės, geriausio antraplanio aktoriaus, geriausio režisieriaus, geriausio originalaus scenarijaus ir geriausio vaizdo montažo kategorijose.
Vaikų psichologas Malkolmas Krouvas (akt. Bruce Willis) kartu su žmona Ana (akt. Olivia Williams) turi progą švęsti – Malkolmo pasiekimai profesinėje srityje įvertinti apdovanojimu. Tačiau šventę sugadina į Krouvų namus įsilaužęs buvęs Malkolmo pacientas Vincentas Grėjus (akt. Donnie Wahlberg), kurį Malkolmas gydė nuo haliucinacijų.
Kitą rudenį Malkolmas pradeda dirbti su nauju pacientu – devynmečiu Koulu Syru (akt. Haley Joel Osment). Vien su mama Lyn (akt. Toni Collette) gyvenantį truputį baugštų berniuką lydi keisti reiškiniai, kol galiausiai Malkolmui jis prisipažįsta matąs vaiduoklius – mažąjį pacientą nuolat supa mirę žmonės, kurie jį gąsdina. Malkolmas Koului pataria nebėgti nuo jų, o pabandyti pasikalbėti – galbūt jie pasirodo dėl to, kad turi perduoti kokią nors svarbią žinią.
„Šeštąjį pojūtį“ galima laikyti tipiniu M. Night Shyamalano filmu, jo vizitine kortele – vėliau daug ką jis kartojo ir kituose savo filmuose. Visų pirma – mistinis draminis trileris yra, ko gero, mėgstamiausias šio režisieriaus žanras, atitinkamai su jam būdinga slogia atmosfera. Antra – jo filmų centre dažnai atsiduria ypatingų, dažniausiai anomalių galių turintis ir ne pagal metus subrendęs vaikas ir psichologinių problemų kamuojamas suaugęs, sprendžiantis asmeninio gyvenimo krizę. Trečia – M. Night Shyamalanas mėgsta žaisti spalvomis, suteikdamas joms papildomos prasmės – „Šeštojo pojūčio“ detalėse subtiliai, bet vienareikšmiškai dominuoja raudona. Ketvirta – kaip ir daugumos jo filmų, „Šeštojo pojūčio veiksmas plėtojasi Filadelfijoje – „Rokio“ (angl. „Rocky“, 1976 m.) gerbėjus gali ištikti lengvas nostalgijos priepuolis išvydus kai kurias gatves ir gyvenamųjų namų rajonus. Galiausiai, firminis režisieriaus triukas – pabaigoje įvykstantis siužeto vingis, iš pagrindų pakeičiantis suvokimą apie tai, ką žiūrovai įsivaizdavo matą per visą filmą.
Reikia pripažinti, kad M. Night Shyamalanas šiame filme savo firminius triukus įgyvendino puikiai – vėliau ne kartą buvo kritikuotas už kartojimąsi ir nuspėjamumą, bet būtent „Šeštasis pojūtis“ buvo tas filmas, kai visa tai buvo dar šviežia, pakankamai originalu bei savita. Vėliau M. Night Shyamalnas pradėjo kartoti pats save ir tapo gana lengvai nuspėjamas. Bet grįžtant prie „Šeštojo pojūčio“ labiausiai žavi puikiai sukurta slogi atmosfera bei tas jau minėtas pabaigos siužeto vingis, viską sujaukiantis ir verčiantis iš naujo permąstyti visą filmą bei viską įvertinti iš tos naujos režisieriaus siūlomos perspektyvos – taip, šis triukas čia veikia labai efektyviai ir gana vidutinį filmą paverčia išties dėmesio vertu savo žanro atstovu. Vis tik maniera, kuri pasirinkta parodyti mažojo Koulo matomus vaiduoklius, galėtų būti ir kiek subtilesnė – nes vis tik tokie gyvi lavonai, varvinantys kraujus ir kitokius kūno skysčius, ar demonstruojantys įvairias pjautines, durtines bei kitokios prigimties žaizdas ir sužalojimus, nusinešusius jų gyvybes, atrodo lyg atklydę iš B kategorijos siaubo filmų ir rimtam mistiniam trileriui garbės nedaro.
Pagrindinį daktaro Malkolmo Krouvo vaidmenį „Šeštajame pojūtyje“ atliko M. Night Shyamalano mėgstamas aktorius Bruce‘as Willisas, su kuriuo jie vėliau bendradarbiavo kitame šio režisieriaus kurtame mistiniame draminiame trileryje „Nepalaužiamasis“ (angl. „Unbreakable“, 2000 m.). Ir nors B. Willisas šiuo vaidmeniu įrodė, kad kartais ekrane gali ne tik su šautuvu lakstyti, vis tik daugiausia pagyrų nusipelno tuomet vienuolikmečio Haley Joelio Osmento vaidyba. Jaunojo aktoriaus pasirodymas išties įspūdingas, o jo vaidinamas Koulas tikroviškai žiūrovams kartu su juo leidžia patirti tiek baimę, tiek liūdesį, tiek susirūpinimą. Neblogai pasirodė ir mažojo Koulo mamą suvaidinusia australė Toni Collette. Tad iš esmės bendras aktorių darbas vertintinas gerai.
Techninė pusė taipogi palieka neblogą įspūdį. Operatoriaus darbas, neskaitant kelių epizodų, kur filmuojama nestabilia kamera ir dėl to vaizdas šokinėja, vertintinas gerai. Savitą scenografiją kuria jau minėtos raudonos spalvos detalės. Puikus garso montažas. Vaizdo montažas vis tik turi keletą trūkumų – net kelis kartus ekranas aptemsta kelioms sekundėms. Garso takeliui dažniausiai buvo naudojamas pasikartojantis styginių motyvas – bet ne tas siaubo filmų nuvalkiotas – tiesiog subtilus muzikinis fonas, kartojamas daugybę kartų. Tačiau tai ne vienintelė filme panaudota muzika – viskas priderinta prie ekrane matomų vaizdų.
„Šeštasis pojūtis“ – tipinis M. Night Shyamalano filmas, kuriame galima rasti visus firminius šio režisieriaus triukus. Ir net jei pirma filmo dalis ir atrodo truputį ištęsta bei nuobodoka, o juostai persiritus į antrą pusę kai kas gali pasirodyti nevisai logiška, įspūdinga pabaiga viską sudėlios į savas vietas – būtent šis sėkmingas sužaidimas ištempia šią juostą iš neįmantraus vidutinio trilerio lygio į dėmesio vertą savo žanro pavyzdį.
