Po kelių iš eilės vasaros kino teatrų hitų Stevenas Spielbergas ėmėsi ieškoti kiek rimtesnio projekto. 1985 m. po veiksmo ir nuotykių juostos „Indiana Džounsas ir lemties šventyklos“ (angl. „Indiana Jones and the Temple of Doom“, 1984 m.) S. Spielbergas pristatė visiškai kitokio žanro ir pobūdžio filmą – amerikiečių rašytojos Pulitzerio premijos laureatės Alice Walker knygos „Purpurinė pieva“ (angl. „The Color Purple“) ekranizaciją. Apie juodaodės moters patiriamą diskriminaciją ir gyvenimo sunkumus pasakojanti juosta pelnė 11 Oskaro nominacijų – tad tąkart tikrai nebuvo galima skųstis dėl „pernelyg baltų Oskarų“ (šiam apdovanojimui nominuotos net trys šio filmo aktorės), tiesa, nė viena nominacija statulėlės pavidalo taip ir neįgijo. Vis tik, nors ir norėjo režisuoti šį filmą, S. Spielbergas iš pradžių dvejojo, dėl to, ar yra tam labiausiai tinkamas – jo manymu, tokį filmą turėtų režisuoti ne baltaodis, o režisierius, kuris pagal savo etninę kilmę galėtų labiau susitapatinti su juostos personažais ir problematika, todėl pasiūlė šio projekto imtis Quincy‘iui Jones‘ui. Šis atsisakė, gana šmaikščiai atsikirsdamas S. Spielbergui: „Juk norint režisuoti „Ateivį“ (angl. „E. T. The Extraterrestrial“, 1982 m.) , nereikėjo būti atskridusiam iš kitos planetos“. „Purpurinė pieva“ yra laikomas „pirmu rimtu S. Spielbergo filmu“, be kurio jis nebūtų galėjęs sukurti tokių vėlesnių savo darbų kaip „Saulės imperija“ (angl. „Empire of the Sun, 1987 m.) ir „Šindlerio sąrašas“ (angl. „Schindler‘s List“, 1993 m.) – būtent „Purpurinė pieva“ padėjo pagrindą šiems filmams.
1909 m., Džordžijos valstijoje JAV gyvenanti juodaodė paauglė Silė Haris (akt. Descreta Jackson, vėliau – Whoopi Goldberg) nerūpestingai kartu su jaunesniąja seserimi Nete (akt. Akosua Busia) laksto po purpurinių žiedų nusėtą pievą. Tačiau Silė laukiasi ir tai – jau antras kartas, kai dar būdama paauglė ji pastojo… nuo savo tėvo (akt. Leonard Jackson). Abu jos vaikai atiduodami įvaikinti, o pati Silė ištekinama už jauno našlio Alberto Džonsono (akt. Denis Glover) – kad prižiūrėtų jo vaikus ir padėtų tvarkytis namuose. Vienintele Silės paguoda tampa Netė, tačiau šiai pasipriešinus „Misteriu“ pravardžiuojam Albertui, seserys brutaliai išskiriamos. Nedailiai, užguitai ir su likimu susitaikiusiai Silei tenka kęsti vyro pykčio priepuolius, fizinį ir psichologinį smurtą, tačiau laikas bėga ir jos gyvenime atsiranda ypatinga asmenybė – dainininkė Šug Averi – moteris, kurią gana atvirai garbina Silės vyras Albertas, ir kuri gali padėti Silei kitaip pradėti vertinti save.
Juosta „Purpurinė pieva nukelia į XX a. pradžią, kai pietinėse JAV valstijose vis dar buvo itin gajos rasistinės pažiūros. Tačiau vis tik ne rasizmas tampa pagrindine filmo problematika (nors prisiliečiama ir prie šios temos) – iš esmės tai galėjo būti pasakojimas ir apie baltaodę moterį. Pagrindinei veikėjai tenka susidurti su visa puokšte itin skausmingų išgyvenimų, kurie, nori nenori, didžia dalimi nulemti socialinės aplinkos, iš kurios ji yra kilusi ir kuri ją supa visą gyvenimą – paauglės nėštumas, incestas, pedofilija, seksizmas, rasizmas, skurdas, menkas išsilavinimas, smurtas… Iš esmės pagrindinis personažas yra vieno labiausiai įvairiais aspektais pažeidžiamo ir diskriminuojamo individo pavyzdžių. Tai, ko gero, geriausiai atspindi filme nuskambanti frazė: „Kur tu eisi? Esi negraži vargšė juodaodė moteris“.
Vis tik, nors ketinimai ir užmojis buvo dideli, galutinis rezultatas, nors ir neblogas, tačiau gerokai kuklesnis – užgriebtos temos nėra iki galo išvystytos ir atskleistos. Nors filmas koncentruojasi į Silės personažą ir šiaip šioje juostoje (kiek neįprastai S. Spielbergo filmams) daug stiprių moteriškų veikėjų, feministinis motyvas nėra stiprus ar ryškiai išvystytas. Kaip ir pats Silės personažas ir problemos, su kuriomis ji susiduria – jos keitimasis nėra tolygiai atskleistas, neaišku, kodėl ir kaip ji tampa tokia, kokia yra. Galbūt čia koją šiek tiek kiša ir tai, kad filmo veiksmas rodomas gabalais, kuriuos skiria gana nemažas laiko tarpas.
Kitas kiek trikdantis elementas – grynai iš komedijos žanro perimtas komiškumas. Ir tai ne šiaip „gyvenimiškas humoras“, kuris įsimaišo į ne vieną rimtą dramą, tačiau konkrečiai tik komedijoms būdingas motyvas, kai komiškumas kuriamas judesiais – jų sinchronija ar, priešingai, asinchronija; tos pačios ar labai panašios situacijos kartojimas ir pan. Kam viso to reikėjo prikaišioti į „Purpurinę pievą“ nelabai aišku, nes pačiam filmui tai nieko gero nepridėjo, o kaip tik šiek tiek išbalansavo.
Pagrindinį Silės vaidmenį šiame filme atlieka Whoopi Goldberg. Nors žvelgdami iš dabartinės pozicijos šią aktorę esame labiau įpratę sieti su komedijomis, vis tik per daug stebėtis jos draminiu amplua nėra ko – „Purpurinė pieva“ buvo vos antrasis W. Goldberg filmas, prieš tai ji taip pat vaidino dramoje „Pilietis“ (angl. „Citizen“, 1982 m.). Su savo vaidmeniu W. Goldberg susitvarkė neblogai, bet, kaip jau minėta, pats vaidmuo, dėl režisūrinių sprendimų vis tik yra fragmentuotas ir nevientisas. Įspūdingus antraplanius vaidmenis sukūrė Margaret Avery (Šug Averi) ir Oprah Winfrey (Sofija). Abu šie personažai emocionalūs ir ekrane išgyvenantys visą jausmų gamą – itin įsimintinas O. Winfrey vaidinamos Sofijos portretas ir pasikeitimas. Smurtaujantį Silės vyrą suvaidino Danny‘is Gloveris, vėliau išgarsėjęs „Mirtino ginklo“ (angl. „Lethal Weapon“ 1987 m.) serijoje kartu su Melu Ginbsonu. Jo personažas tikrai antipatiškas, be to, D. Gloveriui ir W. Goldberg labai puikiai pavyko kai kurie įtampos pilni momentai.
Techninė pusė labai smarkiai nenustebina. Kadrai apgalvoti – akivaizdu, kad apmąstyta kompozicija, dažnai naudojami stambūs planai, žaidžiama su purpurinės spalvos motyvu, tačiau tai nėra išskirtinės kinematografijos stebuklas. Nors vaizduojama XX a. pradžia, kostiumai kartais vis tik atrodo gerokai pralenkiantys laikmetį. Filmo kadrus lydi lengva instrumentinė muzika ir vingrios džiazo melodijos.
„Purpurinė pieva“ prisiliečia prie visos puokštės problemų, su kuriomis tenka susidurti XX a. pradžioje vienoje iš pietinių JAV valstijų gyvenančiai juodaodei Silei, tačiau juosta netampa „Dėdės Tomo trobele“ nei emocine, nei problematikos prasme. Dėl pasakojimo fragmentiškumo nei pagrindinių veikėjų kismas, nei problemos nėra iki galio ir nuosekliai atskleidžiamos – viskas užgriebiama ganėtinai paviršutiniškai. Visiškai nereikalingi komediniai elementai įneša tik dar daugiau sumaišties. Tačiau juostą verta pažiūrėti – vien dėl to, jei smalsu, kaip S. Spielbergas iš pramoginio kino sugebėjo pereiti į „rimto kino“ kategoriją.
